XIX a. pr.- XX a. pr.
architektūra
Eklektinis namas Taline
Vitos Maceinaitė 9c kl. Vilnius 2003
XIX a. pr. atsigręžiama atgal, bet ne į “nusibodusią” antiką, o į romaniką, gotiką, renesansą, baroką. Architektai pradeda kopijuoti senuosius stilius. Atsiranda istorizmas, skaidomas į neoromaniką, neogotiką, neobaroką ir kt. Manoma, kad bažnyčiai geriausiai tinka gotikos, teatrui- baroko, o įstaigoms- renesanso pastatų formos. Vėliau grynųjų menų atsisakoma, juos pradedama jungti, atsiranda 1eklektika. Meno centru tampa Paryžius.
XIX a. susiformuoja tokios meno srovės:
· romantizmas (I pusė);
· realizmas (amžiaus vid.);
· impresionizmas (7- 8 deš.);
· postimpresionizmas (8- 9 deš.);
· simbolizmas (XIX a. pab. – XX a. pr.)
Klasicizmas
Klasicizmas sekė antikos pavyzdžiais, nes antikinė epocha atrodė esanti ideali. Kita priežastis, dėl kurios buvo mėgdžiojama antika, – naujos žinios apie antikos kultūrą (pvz., Pompėjos miesto Italijoje kasinėjimai).
Pagrindinis klasicizmo principas – “išaukštintas grožis ir rami didybė”. Menas turėjo mokyti, šlovinti dorybes ir smerkti ydas.
Klasicizmo architektūra paplito visoje Europoje ir už jos ribų. Visi, net ir patys paprasčiausi, pastatai buvo simetriški, didelėmis glotniomis sienų plokštumomis. Centrinė fasado dalis priminė senovės graikų šventovės skerspjūvį. Paprastai tai išsišovusi į priekį, trikampiu frontonu besibaigianti kolonada. Tokio tipo pastatai buvo statomi visuose didesniuose miestuose. Klasicizmui būdingas paprastumas, griežtumas, patogumas. Bendrame miesto ansamblyje tai kelia didingą, šiek tiek šaltoką įspūdį. Tuo metu buvo statoma ir daug pastatų, kurie neturėjo jokios praktinės prasmės. Pavyzdžiui Triumfo arka Žvaigždių aikštėje Paryžiuje. Didingai iškyla ji plačioje, apvalioje aikštėje, nuo kurios tiesiasi dvylika plačių gatvių. Dar vienas garsus klasicizmo paminklas Paryžiuje – Panteonas. Ši buvusi bažnyčia dabar yra žymių Prancūzijos žmonių laidojimo vieta.
Milžiniški pastatai tuo metu kilo ir Rusijoje. Ir šiandien Sankt Peterburgo centre gausu klasicizmo statinių. Tai Smolnio institutas, Admiraliteto pastatas su iš toli matoma paauksuota smaile virš trimis spinduliais išsišakojusių gatvių ir daugybė kitų pastatų. Estijoje pirmiausia reikėtų paminėti Tartu universiteto pagrindinį pastatą, o kaimo vietovėse – keletą reprezentacinių dvarininkų sodybų.
Tartu universiteto pagrindinis pastatas
Sankt Peterburgo Admiralitetas
Buvusio Rijzipe dvaro ponų namas (Estija)
Paryžiaus Triumfo arka
Paryžiaus Panteono vidus
Romantizmas
Romantiškas požiūris į praeitį, ypač domėjimasis viduramžiais. Mėgdžioti gotiką pradėta Anglijoje. Ši kryptis architektūroje žinoma kaip pseudogotika. Ji išsiskyrė subtilumu, bet kartu buvo ir šiek tiek sausa, bedvasė. Mechaniškai kartojami viduramžių tvirtovių bokšteliai ir zigzagu išdėstytos šaudymo angos čia neteko prasmės, o iš cemento išlieti papuošimai negalėjo prilygti viduramžių pjaustyto akmens kūriniams.
Greitai architektūroje ėmė plisti kitų epochų palikimas, tačiau jį menininkai naudojo, skolindamiesi vienus motyvus iš vieno stiliaus, kitus iš kito, nesukdami galvos, ar jie dera tarpusavy ar ne. Lyg mėgdžiodami baroko ar Renesanso rūmus, iškilo gremėzdiški neogotikos pastatai. Net ir pramoninius pastatus puošė viduramžių bažnyčių arba kitų statinių detalės, kurios buvo sukurtos visai kitiems tikslams. Šitaip gimsta eklektika. XIX a. sparčiai vystantis pramonei, pradėjo augti miestai. Naujai statomi rajonai buvo pilni tokių eklektiškų statinių, turinčių tam tikro žavesio.
Lietuvoje romantizmas dominuoja 1820 – 1860 m. laikotarpį. Romantizmo architektūra daugiausiai plito provincijose. Čia buvo statomi rūmai, dvarų statybos, bažnyčios ir kiti pastatai. Savotiškas šios architektūros fenomenas- 2lapidiniai pastatai. Originalus Pakruojo dvaro ansamblis, kuriame vienų pastatų akmens mūro fasadai, suskaidyti baltai tinkuotais apvadais, piliastrais ir antablementais, o kitų trobesių ir konstrukcinės dalys- iš tamsraudonių plytų.