Pranas Vaičaitis
(1876 – 1901)
Biografija. Pačioje XIX a. pabaigoje, poaušrio laikotarpiu,
skleidėsi tragiškos lemties kūrėjo Prano Vaičaičio (pasirašinėjo
slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka) talentas. Vos 25 metus gyvenusio poeto
biografija dėl archyvinių duomenų stygiaus sunkiai restauruojama. Nemažai
poeto gyvenimo faktų aptarė bei patikslino, pateikdamas naujų archyvinių
duomenų, A.Zalatorius. Gyvenimą ir kūrybą populiariai aprašė Z.Šileris,
savitai interpretavo J.Klimaitis.
Vaičaitis buvo tikras Sūduvos krašto vaikas, nuolatos jautęs savo
zanavykiškas šaknis. Poetas gimė 1876 m. vasario 10 d. Santakų kaime (dab.
Šakių raj.), pasiturinčio ūkininko šeimoje. Jo gyvenamuoju laikotarpiu iš
sodžiaus kilę inteligentai ėmė ieškoti savo genealogijos, akcentuodami
garsią gimtinės praeitį, garbingą protėvių kilmę. Ši tendencija palietė ir
Vaičaitį. Kaip ir J.Basanavičius, V.Pietaris, V.Kudirka, jis rašė apie savo
kaimą, o Piliakalnyje rastą kaukolę vežėsi į Peterburgą antropologiniams
tyrimams. Istorinė Sūduvos krašto praeitis, tėviškės gamtos grožis, švelnia
elegija nuspalvintas namų jausmas jį lydėjo visą neilgą gyvenimą.
Beraštis tėvas ir tik skaityti mokėjusi motina vyriausiąjį iš trijų
sūnų Praną stengėsi išmokslinti. Jis lankė Sintautų pradžios mokyklą, o
1887 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Vaičaičio mokymosi metais ši
gimnazija jau nebebuvo toks lietuvybės židinys kaip Aušros laikais, kada
čia kryžiavosi knygnešių keliai, veikė slapti moksleivių rateliai, kada
tautinius jaunimo jausmus žadino mokytojai aušrininkai P.Kriaučiūnas,
P.Arminas-Trupinėlis, už tai atleisti iš darbo. Įsivyravęs muštras,
kūrybinės minties stygius, dvasinis lėkštumas ir netgi persekiojimai kėlė
mokinių vidinį maištą, leido pajusti tyliosios rezistencijos prasmingumą.
Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką
spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų
literatūra, lietuviškieji A.Baranausko, S.Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė
ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė
eiliuoti.
Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų
noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Šis konfliktas
buvo greičiau nedrąsus pasipriešinimas, o ne sukilimas prieš patristinį
autoritetą. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo
apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir
į seminariją nepriimamas. Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų
jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi
į mokslus – 1895 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą.
Studijų metais lietuviško kaimo vaikas patyrė akademinio darbo
prasmingumą, intelektualinės veiklos poreikį. Jis nesiribojo teisės
disciplinomis, kurios gerai sekėsi. Imlus studentas domėjosi lietuvių
kultūra ir kalba: išklausė E.Volterio lietuvių etnografijos ir lietuvių
kalbos gramatikos kursą, susipažino su K.Jauniaus kalbiniais tyrinėjimais,
savarankiškai studijavo T.Narbuto, L.Jucevičiaus, S.Daukanto veikalus.
Peterburge atsivėrė galimybė geriau pažinti XIX a. rusų bei lenkų
literatūrą. Dvasinei jaunojo poeto brandai svarbi buvo čia surasta
inteligentiška aplinka. Sunkiai besiverčiantį privačiomis pamokomis
studentą globojo altruistiška Volteriu šeima, kurioje jis dažnai lankėsi, o
baigdamas studijas pusę metų gyveno, teikdamas profesoriui lietuvių kalbos,
etnografijos žinių. Savo geradariui Vaičaitis skyrė tris proginius
eilėraščius. Išsiilgęs tinkamos draugijos, jaunuolis galėjo pasinerti į
filologinių pokalbių, svarstymų atmosferą, susipažinti su veikliais savo
tautiečiais, tokiais kaip P.Višinskis, kuris Varpe išspausdino tris jo
eilėraščius. Vaičaitis lankydavosi Peterburgo lietuvių inteligentų namuose.
Svarbi jam buvo pažintis su kultūringa Pranaičių šeima: kunigu
misionieriumi Justinu Bonaventūra Pranaičiu, artimu Maironio draugu, jo
broliu vargonininku Juozu ir, be abejo, Jule Pranaityte, būsimąja poeto
sužadėtine, prisiekusia jam ištikimybę ir duoto žodžio nesulaužiusia iki
mirties. Taigi Peterburge, regis, buvo surasta tinkama aplinka protui ir
širdžiai ugdyti. Tačiau intelektuali veikla nenuslopino gyvo natūralaus
jausmo paliktai tėviškei. Vasaromis poetas grįždavo namo, čia daugiausia
kurdavo – įkvėpimas ateidavo savojoje aplinkoje arba jos ilgintis. Atrodo,
kad Vaičaičio neslėgė susvetimėjimo jausmas, kurį patirdavo ne vienas,
išklydęs iš gimtojo sodžiaus. Poeto sužadėtinė, Peterburgo Šv. Kotrynos
gimnazijos moksleivė, rašo, kad ji nemėgusi vasaromis svečiuotis tėviškėje,
nes kaimo bendruomenė sunkiai priimdavusi į „kliasas“ leidžiamą baltarankę.
Vaičaičio santykis su tėviške patvirtina teiginį, jog
„objektyvų
inteligento išėjimo, susvetimėjimo procesą tolydžio komplikavo subjektyvios
sugrįžimo emocijos“.
Tėvų namai buvo vieta, kur traukė ne tik brangūs vaikystės
prisiminimai, bet ir buvo saugomos savosios lietuviškos kultūros
relikvijos, tokios kaip persirašyta A.Baranausko Kelionės Petaburkan giesmė
„Nu, Lietuva, nu, Dauguva“. Šis nuorašas ir tapo pagrindiniu įkalčiu
įtraukiant Vaičaitį į garsiąją „Sietyno“ draugijos bylą. Pusantrų metų
ypatingai prižiūrėtas policijos, netekęs stipendijos, privačių pamokų, 1899
m. poetas buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo. Tai sutrukdė laiku baigti
universitetą, pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, silpnino sveikatą.
Gavusiam diplomą absolventui 1900 m, E.Volteris parūpino vietą
Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. Planuodamas savo ateitį, poetas
galvojo studijuoti Vakarų Europoje komercijos mokslus. Tačiau sveikata
žymiai pablogėjo, ir jis turėjo grįžti į tėviškę. Pranas Vaičaitis,
pakirstas džiovos, mirė Santakuose 1901 m. rugsėjo 21 dieną ir buvo
palaidotas Sintautų kapinėse.
Kūryba. Vaičaičio eilėraščiai buvo spausdinami Varpe, Vienybėje
lietuvninkų, Ūkininke. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė
J.Mačys-Kėkštas ir J.Pranaitytė). Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo.
Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos
kūrėjai, mažai galvodamas apie save.
Vertinimas. Vaičaičio poezija vertinama įvairiai. Dažnai pabrėžiamas
jos savitumas XIX a. pabaigos lietuvių poezijos kontekste. V.Mykolaitis-
Putinas rašo, kad negausus Vaičaičio kūrybinis lobis „turi savo veidą ir
charakterį“, kad geresnieji jo eilėraščiai pasižymi „ypatingu paprastumu ir
skurdumu [graudumu]“. K.Nastopka nurodo, kad Vaičaičio kūrybą, kurioje
svarbus fabulos vaidmuo, gausu buitinių detalių ir aprašinėjimo, galima
vertinti kaip „kitokios poezijos, kitokio poetinės kalbos būdo“ ieškojimą.
A.Zalatorius, nusakydamas Vaičaičio vietą XIX a. pabaigos literatūros
krypčių raidoje, tvirtina, kad Vaičaitis, kaip menininkas, „stovėjo ant
romantizmo ir realizmo susikirtimo ribos“. Ne vienas tyrinėtojas, rašydamas
apie jaunojo poeto savitumą, jį gretina su Maironiu. Dar S.Kymantaitė-
Čiurlionienė teigė, jog Vaičaičio vieta yra greta Maironio. Vėliau poetas
S.Geda svarstė: „<…> ar P.Vaičaitis, miręs vos 25-erių, neturėjo didesnių
ar bent Maironiui lygių poetinių aspiracijų? Tik nespėjo jų atskleisti
<…>.“ Vieniems atrodo, jog Vaičaitis tolo nuo Maironio lyrizmo, kiti
rašo: „Kaip lyrikas, P.Vaičaitis visai priartėja prie Maironio. Tiesa, jam
trūksta maironiškų minties užmojų, filosofinės gilumos, bet užtat jis turi
daugiau žemiško betarpiškumo ir originalaus poetinio konkretumo.“ Vieni
linkę labiau ryškinti abiejų poetų kūrybos paraleles, kiti – priešybes.
Beveik visi tyrinėtojai pastebi Vaičaičio poezijos nelygymus bei
įvairiai suprantamą kūrybos dvilypumą. V.Mykolaitis-Putinas rašo, jog ji
yra „labai nelygi: nuoširdžios poetinės elegijos, dirbtinės, dažnai
neskoningos satyros, sklandžios pasakos ir įmanomi ar net visai geri
vertimai“. Panašią mintį po kelių dešimtmečių pakartoja ir A.Zalatorius,
šalia tikrų „poezijos perlų“ atrasdamas silpnus tekstus, parašytus pagal iš
anksto susidarytą schemą. Kūrybinį Vaičaičio dvilypumą M.Jonaitis sieja su
homo socialis ir homo individualis susidūrimu jo poezijoje, herojiškomis ir
elegiškomis jos linijomis. Kūrybos visumą aprėpti bandė jau V.Mykolaitis-
Putinas, išskyręs lyrinę ir epinę poeziją, pirmojoje radęs „individinę ir
patriotinę visuomeninę grupę“, antrojoje – „istorijos dainas ir
hegzametrais rašytas pasakas“. Sovietinės kritikos apeitus herojinius ir
religinius poeto kūrybos motyvus plačiau aptarė V.Daujotytė.
Savotiška problema tapo Vaičaičio poezijos sąsajos su jo biografija.
Daugelio tyrinėtojų (ypač ankstesniųjų) linkę ieškoti autentiškų poeto
biografijos ir kūrybos paralelių, Mėgindamas prasiskverbti į poeto kūrybos
esmę, S.Geda irgi rašo, jog Vaičaičio poezija galima motyvuoti teiginį, kad
literatūra neatskiriama nuo gyvenimo, ir pažymi du jo kūrybos determinatus
– sunkią istorinę situaciją ir trumpą, tragišką gyvenimą. Tačiau
A.Zalatorius perspėja, jog bandymai sieti Vaičaičio eilėraščius su jo
biografija yra pagimdę nesusipratimų, todėl siūlo daugiausia remtis pačia
kūryba.
Pasaulėjauta. Vaičaičio poezija yra sinkretiška altruistiškos
asmenybės, erdvios pasaulėjautos poeto kūryba. Visuomeniniai ir
individualūs motyvai joje kyla iš to paties šaltinio – sujaudintos širdies.
Net intymiose poeto elegijose nuskamba nerimas dėl bendrų idealų,
neišsipildžiusių plačių troškimų, gimtojo krašto ateities. Emocinis įvairių
motyvų vieningumas sietinas su savitu poezijos prigimties supratimu. Poeto
dainos – ne švento įkvėpimo pagimdytos, bet „iš vargo nupintos“. Tai nėra
tradicinė, klasikinė meninio talento bei kūrybos akto samprata, pagal
tai Dievo dovana, o kūryba – dieviškosios malonės apraiška.
Tokia samprata vadovavosi Maironis. Tuo tarpu Vaičaitis įkvėpimo ieško
išorinėje, dažnai individualiai traktuojamoje realybėje ir savo nedalioje.
Jo poezija priklauso „atviros poezijos tipui“ (A.Zalatorius). Jos kalba
mažai užkoduota, adresanto pozicija aiškiai išreikšta, dažna kalbėjimo,
komunikavimo su numanomu adresatu situacija.
Dainiaus statusas. Liaudiškoje lietuvių poezijos versmėje,
gyvybingoje visą XIX amžių, nuo Strazdo iki Vaičaičio išliko panašus
poetinis kredo: Vaičaitis sujungė strazdiškąjį „Reiškiu giedu, linksminu, /
Smūtną žmogų raminu“ ir vienažindiškąjį „Oi dainos dainelės, jūs mano
patieka!“ Nors jis polemizavo su A.Vienažindžio individualizmu („Man vis
taip pat“), tačiau ir pats gaivinosi poetinėmis meditacijomis. Ramintojas,
guodėjas Vaičaičio poezijoje įgavo dainiaus, prisiimančio atsakomybę už
visus „gentainius“, statusą. Tokia poezija reiškia visuotinę patirtį, jos