Pranas vaičaitis
5 (100%) 1 vote

Pranas vaičaitis

Pranas Vaičaitis

(1876 – 1901)

 

Biografija. Pačioje XIX a. pabaigoje, poaušrio laikotarpiu,

skleidėsi tragiškos lemties kūrėjo Prano Vaičaičio (pasirašinėjo

slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka) talentas. Vos 25 metus gyvenusio poeto

biografija dėl archyvinių duomenų stygiaus sunkiai restauruojama. Nemažai

poeto gyvenimo faktų aptarė bei patikslino, pateikdamas naujų archyvinių

duomenų, A.Zalatorius. Gyvenimą ir kūrybą populiariai aprašė Z.Šileris,

savitai interpretavo J.Klimaitis.

Vaičaitis buvo tikras Sūduvos krašto vaikas, nuolatos jautęs savo

zanavykiškas šaknis. Poetas gimė 1876 m. vasario 10 d. Santakų kaime (dab.

Šakių raj.), pasiturinčio ūkininko šeimoje. Jo gyvenamuoju laikotarpiu iš

sodžiaus kilę inteligentai ėmė ieškoti savo genealogijos, akcentuodami

garsią gimtinės praeitį, garbingą protėvių kilmę. Ši tendencija palietė ir

Vaičaitį. Kaip ir J.Basanavičius, V.Pietaris, V.Kudirka, jis rašė apie savo

kaimą, o Piliakalnyje rastą kaukolę vežėsi į Peterburgą antropologiniams

tyrimams. Istorinė Sūduvos krašto praeitis, tėviškės gamtos grožis, švelnia

elegija nuspalvintas namų jausmas jį lydėjo visą neilgą gyvenimą.

Beraštis tėvas ir tik skaityti mokėjusi motina vyriausiąjį iš trijų

sūnų Praną stengėsi išmokslinti. Jis lankė Sintautų pradžios mokyklą, o

1887 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Vaičaičio mokymosi metais ši

gimnazija jau nebebuvo toks lietuvybės židinys kaip Aušros laikais, kada

čia kryžiavosi knygnešių keliai, veikė slapti moksleivių rateliai, kada

tautinius jaunimo jausmus žadino mokytojai aušrininkai P.Kriaučiūnas,

P.Arminas-Trupinėlis, už tai atleisti iš darbo. Įsivyravęs muštras,

kūrybinės minties stygius, dvasinis lėkštumas ir netgi persekiojimai kėlė

mokinių vidinį maištą, leido pajusti tyliosios rezistencijos prasmingumą.

Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką

spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų

literatūra, lietuviškieji A.Baranausko, S.Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė

ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė

eiliuoti.

Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų

noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Šis konfliktas

buvo greičiau nedrąsus pasipriešinimas, o ne sukilimas prieš patristinį

autoritetą. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo

apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir

į seminariją nepriimamas. Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų

jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi

į mokslus – 1895 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą.

Studijų metais lietuviško kaimo vaikas patyrė akademinio darbo

prasmingumą, intelektualinės veiklos poreikį. Jis nesiribojo teisės

disciplinomis, kurios gerai sekėsi. Imlus studentas domėjosi lietuvių

kultūra ir kalba: išklausė E.Volterio lietuvių etnografijos ir lietuvių

kalbos gramatikos kursą, susipažino su K.Jauniaus kalbiniais tyrinėjimais,

savarankiškai studijavo T.Narbuto, L.Jucevičiaus, S.Daukanto veikalus.

Peterburge atsivėrė galimybė geriau pažinti XIX a. rusų bei lenkų

literatūrą. Dvasinei jaunojo poeto brandai svarbi buvo čia surasta

inteligentiška aplinka. Sunkiai besiverčiantį privačiomis pamokomis

studentą globojo altruistiška Volteriu šeima, kurioje jis dažnai lankėsi, o

baigdamas studijas pusę metų gyveno, teikdamas profesoriui lietuvių kalbos,

etnografijos žinių. Savo geradariui Vaičaitis skyrė tris proginius

eilėraščius. Išsiilgęs tinkamos draugijos, jaunuolis galėjo pasinerti į

filologinių pokalbių, svarstymų atmosferą, susipažinti su veikliais savo

tautiečiais, tokiais kaip P.Višinskis, kuris Varpe išspausdino tris jo

eilėraščius. Vaičaitis lankydavosi Peterburgo lietuvių inteligentų namuose.

Svarbi jam buvo pažintis su kultūringa Pranaičių šeima: kunigu

misionieriumi Justinu Bonaventūra Pranaičiu, artimu Maironio draugu, jo

broliu vargonininku Juozu ir, be abejo, Jule Pranaityte, būsimąja poeto

sužadėtine, prisiekusia jam ištikimybę ir duoto žodžio nesulaužiusia iki

mirties. Taigi Peterburge, regis, buvo surasta tinkama aplinka protui ir

širdžiai ugdyti. Tačiau intelektuali veikla nenuslopino gyvo natūralaus

jausmo paliktai tėviškei. Vasaromis poetas grįždavo namo, čia daugiausia

kurdavo – įkvėpimas ateidavo savojoje aplinkoje arba jos ilgintis. Atrodo,

kad Vaičaičio neslėgė susvetimėjimo jausmas, kurį patirdavo ne vienas,

išklydęs iš gimtojo sodžiaus. Poeto sužadėtinė, Peterburgo Šv. Kotrynos

gimnazijos moksleivė, rašo, kad ji nemėgusi vasaromis svečiuotis tėviškėje,

nes kaimo bendruomenė sunkiai priimdavusi į „kliasas“ leidžiamą baltarankę.

Vaičaičio santykis su tėviške patvirtina teiginį, jog
„objektyvų

inteligento išėjimo, susvetimėjimo procesą tolydžio komplikavo subjektyvios

sugrįžimo emocijos“.

Tėvų namai buvo vieta, kur traukė ne tik brangūs vaikystės

prisiminimai, bet ir buvo saugomos savosios lietuviškos kultūros

relikvijos, tokios kaip persirašyta A.Baranausko Kelionės Petaburkan giesmė

„Nu, Lietuva, nu, Dauguva“. Šis nuorašas ir tapo pagrindiniu įkalčiu

įtraukiant Vaičaitį į garsiąją „Sietyno“ draugijos bylą. Pusantrų metų

ypatingai prižiūrėtas policijos, netekęs stipendijos, privačių pamokų, 1899

m. poetas buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo. Tai sutrukdė laiku baigti

universitetą, pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, silpnino sveikatą.

Gavusiam diplomą absolventui 1900 m, E.Volteris parūpino vietą

Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. Planuodamas savo ateitį, poetas

galvojo studijuoti Vakarų Europoje komercijos mokslus. Tačiau sveikata

žymiai pablogėjo, ir jis turėjo grįžti į tėviškę. Pranas Vaičaitis,

pakirstas džiovos, mirė Santakuose 1901 m. rugsėjo 21 dieną ir buvo

palaidotas Sintautų kapinėse.

Kūryba. Vaičaičio eilėraščiai buvo spausdinami Varpe, Vienybėje

lietuvninkų, Ūkininke. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė

J.Mačys-Kėkštas ir J.Pranaitytė). Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo.

Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos

kūrėjai, mažai galvodamas apie save.

Vertinimas. Vaičaičio poezija vertinama įvairiai. Dažnai pabrėžiamas

jos savitumas XIX a. pabaigos lietuvių poezijos kontekste. V.Mykolaitis-

Putinas rašo, kad negausus Vaičaičio kūrybinis lobis „turi savo veidą ir

charakterį“, kad geresnieji jo eilėraščiai pasižymi „ypatingu paprastumu ir

skurdumu [graudumu]“. K.Nastopka nurodo, kad Vaičaičio kūrybą, kurioje

svarbus fabulos vaidmuo, gausu buitinių detalių ir aprašinėjimo, galima

vertinti kaip „kitokios poezijos, kitokio poetinės kalbos būdo“ ieškojimą.

A.Zalatorius, nusakydamas Vaičaičio vietą XIX a. pabaigos literatūros

krypčių raidoje, tvirtina, kad Vaičaitis, kaip menininkas, „stovėjo ant

romantizmo ir realizmo susikirtimo ribos“. Ne vienas tyrinėtojas, rašydamas

apie jaunojo poeto savitumą, jį gretina su Maironiu. Dar S.Kymantaitė-

Čiurlionienė teigė, jog Vaičaičio vieta yra greta Maironio. Vėliau poetas

S.Geda svarstė: „<…> ar P.Vaičaitis, miręs vos 25-erių, neturėjo didesnių

ar bent Maironiui lygių poetinių aspiracijų? Tik nespėjo jų atskleisti

<…>.“ Vieniems atrodo, jog Vaičaitis tolo nuo Maironio lyrizmo, kiti

rašo: „Kaip lyrikas, P.Vaičaitis visai priartėja prie Maironio. Tiesa, jam

trūksta maironiškų minties užmojų, filosofinės gilumos, bet užtat jis turi

daugiau žemiško betarpiškumo ir originalaus poetinio konkretumo.“ Vieni

linkę labiau ryškinti abiejų poetų kūrybos paraleles, kiti – priešybes.

Beveik visi tyrinėtojai pastebi Vaičaičio poezijos nelygymus bei

įvairiai suprantamą kūrybos dvilypumą. V.Mykolaitis-Putinas rašo, jog ji

yra „labai nelygi: nuoširdžios poetinės elegijos, dirbtinės, dažnai

neskoningos satyros, sklandžios pasakos ir įmanomi ar net visai geri

vertimai“. Panašią mintį po kelių dešimtmečių pakartoja ir A.Zalatorius,

šalia tikrų „poezijos perlų“ atrasdamas silpnus tekstus, parašytus pagal iš

anksto susidarytą schemą. Kūrybinį Vaičaičio dvilypumą M.Jonaitis sieja su

homo socialis ir homo individualis susidūrimu jo poezijoje, herojiškomis ir

elegiškomis jos linijomis. Kūrybos visumą aprėpti bandė jau V.Mykolaitis-

Putinas, išskyręs lyrinę ir epinę poeziją, pirmojoje radęs „individinę ir

patriotinę visuomeninę grupę“, antrojoje – „istorijos dainas ir

hegzametrais rašytas pasakas“. Sovietinės kritikos apeitus herojinius ir

religinius poeto kūrybos motyvus plačiau aptarė V.Daujotytė.

Savotiška problema tapo Vaičaičio poezijos sąsajos su jo biografija.

Daugelio tyrinėtojų (ypač ankstesniųjų) linkę ieškoti autentiškų poeto

biografijos ir kūrybos paralelių, Mėgindamas prasiskverbti į poeto kūrybos

esmę, S.Geda irgi rašo, jog Vaičaičio poezija galima motyvuoti teiginį, kad

literatūra neatskiriama nuo gyvenimo, ir pažymi du jo kūrybos determinatus

– sunkią istorinę situaciją ir trumpą, tragišką gyvenimą. Tačiau

A.Zalatorius perspėja, jog bandymai sieti Vaičaičio eilėraščius su jo

biografija yra pagimdę nesusipratimų, todėl siūlo daugiausia remtis pačia

kūryba.

Pasaulėjauta. Vaičaičio poezija yra sinkretiška altruistiškos

asmenybės, erdvios pasaulėjautos poeto kūryba. Visuomeniniai ir

individualūs motyvai joje kyla iš to paties šaltinio – sujaudintos širdies.

Net intymiose poeto elegijose nuskamba nerimas dėl bendrų idealų,

neišsipildžiusių plačių troškimų, gimtojo krašto ateities. Emocinis įvairių

motyvų vieningumas sietinas su savitu poezijos prigimties supratimu. Poeto

dainos – ne švento įkvėpimo pagimdytos, bet „iš vargo nupintos“. Tai nėra

tradicinė, klasikinė meninio talento bei kūrybos akto samprata, pagal
tai Dievo dovana, o kūryba – dieviškosios malonės apraiška.

Tokia samprata vadovavosi Maironis. Tuo tarpu Vaičaitis įkvėpimo ieško

išorinėje, dažnai individualiai traktuojamoje realybėje ir savo nedalioje.

Jo poezija priklauso „atviros poezijos tipui“ (A.Zalatorius). Jos kalba

mažai užkoduota, adresanto pozicija aiškiai išreikšta, dažna kalbėjimo,

komunikavimo su numanomu adresatu situacija.

Dainiaus statusas. Liaudiškoje lietuvių poezijos versmėje,

gyvybingoje visą XIX amžių, nuo Strazdo iki Vaičaičio išliko panašus

poetinis kredo: Vaičaitis sujungė strazdiškąjį „Reiškiu giedu, linksminu, /

Smūtną žmogų raminu“ ir vienažindiškąjį „Oi dainos dainelės, jūs mano

patieka!“ Nors jis polemizavo su A.Vienažindžio individualizmu („Man vis

taip pat“), tačiau ir pats gaivinosi poetinėmis meditacijomis. Ramintojas,

guodėjas Vaičaičio poezijoje įgavo dainiaus, prisiimančio atsakomybę už

visus „gentainius“, statusą. Tokia poezija reiškia visuotinę patirtį, jos

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1701 žodžiai iš 5640 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.