Pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Goethes,
Schillerio, Byrono, Puškino. Tai iškiliausia Vidurio Europos literatūros
figūra, pakelta į aukštybes „tautų pavasario“ bangos.
Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir
lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savo žemės ir savo istorijos augintinis,
ištaręs šventus žodžius: „Lietuva, mano tėvyne…“ Gudams – Naugarduko-Lyros
apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas, naudojąs vietiniam
folklorui giminingas spalvas. Czeslawas Miloszas pavadino Mickevičių
„pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu“. Tai kūdikis, kurį pakrikštijo
romantizmas, atverdamas jam gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiško
universalumo erdves.
„Kas nori suprasti poetą, tekeliauja į jo kraštą“, – citavo Vilniaus
„romantinės mokyklos“ pradininkas Goethes žodžius. Šis patarimas ypač
pravartus tiems, kurie nori iš 200 metų nuotolio įžvelgti poeto kūrybos
versmes, jos naujumą ir paskirtį.
Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Kūčių naktį galbūt Zaosės
dvarelyje, per 40 km nuo Naugarduko, o gal pačiame Naugarduke, kur ir buvo
pakrikštytas. Tėvai priklausė smulkių šlėktų luomui. Mikalojus Mickevičius
– Naugarduko teismų advokatas. Barbara Majewska – dvaro ekonomo duktė.
Zaosės dvarelis su šiaudiniais trobesių stogais ir ūksmingu sodu buvo
paveldėtas iš mirusio viengungio dėdės. 1806 m. tėvas įsigijo Naugarduke
mūrinį namą, vieną gražiausių miestelyje, kur priiminėjo gausius teismų
klientus. Nuo tada šeima nuolatos gyveno Naugarduke: čia Adomas su broliu
Aleksandru lankė dominikonų vidurinę mokyklą, žaidė karinius žaidimus,
aprėdytas lenkų ulono ar dragūno uniforma.
Tėvas buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, pelnęs rotmistro laipsnį. Save
laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, kildino iš lietuviškos
Mickevičių – Rimvydų giminės, neseniai atsikėlusios iš lietuviškos Rodūnės
parapijos, buvo paveldėjęs Poraj herbą. Šiame krašte, užgrobtame Rusijos po
paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m., tebegaliojo
senasis Lietuvos statutas, tebesirinko bajorų seimeliai, o valstybės
atstatymo planai buvo karštai svarstomi visur, kur tik sueidavo du trus
žlugusios Respublikos piliečiai. Šlovinga Naugarduko praeitis (manyta, kad
čia pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė), didingos pilies
griuvėsiai, aukštas piliakalnis, vadinamas Mindaugo kalnu, legendomis
apipintas Lietuvos laukas ugdė supratimą: mes nesame Rusijos imperijos
dalis, mes priklausom ypatingam istoriniam, politiniam, kultūriniam
dariniui, kurio vardas Lietuva. Čia susiformavo savitas tautybės bei
pilietiškumo supratimas (sum gente lithuanus, natione autem polonus) ir
savita liaudies kultūros formacija, neišmatuojama vienos tautinės kalbos
kriterijumi.
Lenkų kalba tapo gimtąja poeto kalba. Mickevičių namuose tarnai ir
auklės sekė lenkiškas ir gudiškas pasakas, dainavo gudiškas dainas.
Mokyklos draugas Janas Czeczotas rašė net eilėraščius gudiškai. Čia
skambėjo ir lietuviškos dainos, dažniausiai turbūt rugiapjūtės metu,
įstrigusios atmintin iki pat senatvės; vienos jų tekstą savo ranka užrašė
visai taisyklingai. Jis turėjo ir suprasti lietuviškai, nes pats pagal
lietuvių kalbos dėsnius pasidarė poemos herojės vardą Gražina, o epiniame
kūrinyje „Ponas Tadas“ – Rembailos pravardę ir sukūrė komišką qui pro quo
sceną, remdamasis lietuviškų pavardžių – Doveikos ir Domeikos – panašiu
skambėjimu. Jaunystės metais poetas lankydavosi Rūtos kaime, kur buvo
šnekama lietuviškai. O Zieteloje, netoli Naugarduko, net iki XX amžiaus
vidurio tebebuvo gyva lietuvių kalba. Tai senosios lietuvių etninės žemės,
čia ištisai viešpatavo lietuvių kalba kuriantis Lietuvos valstybei XIII
amžiuje. Baltiškasis substratas, ilgainiui užgožtas į Vakarus slenkančių
slavų kalbų ir tarmių, iškilo vietovardžiuose, minkštose lenkų kalbos
intonacijose (polszczyzba lietewska), dainų melodijose, audinių raštuose,
pakelės kryžiuose, žmonių mentalitete. Paribio zonoje, kur keli etnosai
grumiasi dėl savo išlikimo, kur jie klimpsta vienas į kitą spurdėdami ir
ištirpdami, paprastai ištrykšta stipriausia kūrybinės energijos banga –
daugiakultūrinio regiono nepakartojamas balsas.
1815 m. rugsėjo 10 d. Adomas Mickevičius žydelių pirklių brikeliu
atidardėjo į Vilnių. Jau palaidoję tėvą, kuris mirė 1812 m. pavasarį,
nesulaukęs atžygiuojančių iš Lombardijos kartu su Napoleonu lenkų legionų.
Tik sūnus džiaugsmingai juos sveikino (bus atstatyta Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė), didžiuodamasis, kad jų namuose apsistojo Napoleono brolis,
Vestfalijos karalius. Šešiolikametis dominikonų mokyklos auklėtinis išėjo
iš praskolintų namų su vienuolika dukatų kišenėje – jis turės muštis į
pasaulį pats vienas, sunkiai dirbdamas ir pasikliaudamas pats savimi, kaip
ir kiti beturčiai šlėktos, pirmieji Lietuvos inteligentai. Stojamąjį
egzaminą į Vilniaus universiteto mokytojų seminariją jis sėkmingai išlaikė,
globojamas fizikos ir matematikos fakulteto dekano kunigo Juozapo
Mickevičiaus, priglaudusio jį savo namuose tarp Pilies ir Skapo gatvių.
Seminaristui buvo paskirta 150
sidabro rublių metinė stipendija, už kurią
jis privalėjo pagal universiteto paskyrimą atidirbti 6 metus mokytoju.
Prasidėjo rimtos studijos reformuotame vakarietiško tipo Vilniaus
universitete, garsėjusiame profesorių žvaigždynu ir turtinga biblioteka.
Pirmaisiais metais klausė privalomų fizikos, chemijos, algebros paskaitų.
Antraisiai metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų skyrių,
studijavo graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją,
vokiečių ir anglų kalbas. Antikinės kultūros žinovas Gotfridas Ernstas
Groddeckas su vokišku pedantiškumu mokė filologinės teksto analizės, kartu
entuziastingai kalbėdamas apie uždegančią grožio galią. Jis įtikino, kad
Iliada ir Odisėja – liaudies rapsodų kūryba, netiesiogiai skatino domėtis
vietiniu folkloru, kuriame tebeslypi nežinomi šedevrai. Leonas Borowskis,
romantiškosios kultūros skleidėjas, reikalavo iš studentų prozos ir
poezijos rašinių klasiškai aiškaus ir tikslaus stiliaus, pranašaudamas
lenkų poezijos sužydėjimą, nes lenkų kalba tebegyvena kūdikystės amžių,
kuriam būdinga atvira jausmų raiška ir konkretus vaizdingumas. Didžiausią
įspūdį darė Joachimo Lelewelio visuotinės istorijos paskaitos, studentų
palydimos garsiais aplodismentais. Jis neigė tironiją ir šlovino prigimtinę
teisę, duotą kiekvienam žmogui. Mokė ieškoti istorijoje tautos charakterio
ir esamos padėties priežasčių. Išraiškingai kalbėjo apie lietuvių kovas su
kryžiuočiais, galingos valstybės iškilimą, priskirdamas Gediminaičių
dinastiją prie žymiausių Europos valdovų. Savo paskaitų kursuose apie
Lietuvos istoriją kalbėjo Ignacy Onacewiczus, garsindamas Karaliaučiaus
archyve surastus dokumentus, ir Ignacy Danilowiczus, Lietuvos civilinės
teisės žinovas.
Ketveri studijų metai suteikė godžiam, intensyviai besiformuojančiam
Mickevičiaus intelektui universalių žinių (teisė, etika, metafizika)
pamatą, įvedė į poliarinių idėjų mūšą (tautos laisvės šūkiai ir kasmetinės
rektoriaus prakalbos Rusijos imperatoriaus garbei), susiejo gimstančias
kūrybines užmačias su gimtuoju kraštu ir jo praeitimi. Tie metai subrandino
moralines asmenybės nuostatas – ištikimybė draugams ir tėvynei, didelių
dalykų siekis, tiesumas ir ryžtas. 1817 m. spalio 1 d. Mickevičius kartu su
Jozefu Jeżowskiu, Onufry Pietraszkiewiczu, Franciszeku Malewskiu ir kitais
įkuria nelegalią filomanų draugiją. Tikslas – lavintis patiems, kelti viso
krašto švietimo lygį, rinkti žinias apie žemdirbystę, kaimo papročius,
studijuoti istoriją, skleisti per slaptus būrelius valstybės atkūrimo
idėjas. Susirinkimuose skaitomi referatai ( nėra skirtumų tarp turtingo ir
vargšo, tarp lenko ir totorio) arba grožiniai kūriniai (apmąstymai apie
tautų likimą Gedimino pilies griuvėsiuose). Janas Czeczotas buvo sukūręs
ištisą giesmių ciklą apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius (Spiewki o
Dawnych Litwinach do roku 1434). Pats Mickevičius konspiraciniam jaunimo
sąjūdžiui, išsiplėtusiam iki Kražių ir Kėdainių, parašė ugningą himną „Odė
jaunystei“. Susiėmę už rankų „liepsningos bendraminčių šeimos“ nariai
recituodavo poeto žodžius: „Žvelk ten, kur nepasiekia akis, / Laužk tai, ko
nepajėgs ir protas“, spinduliuodami gėrio, tiesos ir laisvės tikėjimu.
1819 m. rugsėjo 9 d. Mickevičius išvyko į Kauną, – ten jis buvo
paskirtas dirbti paskrities mokyklon istorijos, teisės ir literatūros
mokytoju. Rotušės aikštėje, greta jėzuitų bažnyčios, mokyklos pastato
vakariniame sparne jis ir gyvens: stalčiuje dveji marškiniai, vienintelis
apsiaustas, kuriuo vilkėdavo ir užsiklodavo, kasdieninis maistas – krosnyje
kepamos bulvės. Kaune Mickevičius patyrė pirmą galingą kūrybos proveržį,
netikėtą pačiam sau ir draugams. Svaiginantis noras veikti ir užkampio
vienuma, vulkaniško temperamento meilė Marilei Wereszczak, ištekėjusiai
1821 m. už grafo Puttkamerio, pasakojimas mokiniams apie Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės galybę ir nykūs pilies griuvėsiai Nemuno ir
Neries santakoje pažadino stiprius emocinės įtampos sūkurius, kuriuos
klasicizmo etika reikalavo slėpti savyje, o romantizmas išlaisvino: „Turėk
širdį ir žvelk į širdį“. Shilleris, Byronas, Scottas – atklydę iki Kauno –
ragino pasikliauti jausmu, kuris daugiau supranta negu protas, pasiduoti
vaizduotei, kuri aiškiau regi tautos praeitį negu archyvistai, įsiklausyti
į liaudies baladžių gaivališką poetinę jėgą. 1822 m. Vilniaus universiteto
spaustuvininkas Juozapas Zavadskis išleido pirmąją eilėraščių knygą Poezija
500 egzdempliorių tiražu. 1823 m. pavasarį pasirodė antrasis Poezijos
tomas, kuriame buvo įdėta poema „Gražina“ ir draminės poemos „Vėlinės“ II
bei IV dalys.
Mickevičiaus baladėse, romansuose, eilėraščiuose romantinis peizažas –
tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinaitės, klaidžiojančios ugnys,