Adomas mickevicius
5 (100%) 1 vote

Adomas mickevicius

Pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Goethes,

Schillerio, Byrono, Puškino. Tai iškiliausia Vidurio Europos literatūros

figūra, pakelta į aukštybes „tautų pavasario“ bangos.

Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir

lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savo žemės ir savo istorijos augintinis,

ištaręs šventus žodžius: „Lietuva, mano tėvyne…“ Gudams – Naugarduko-Lyros

apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas, naudojąs vietiniam

folklorui giminingas spalvas. Czeslawas Miloszas pavadino Mickevičių

„pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu“. Tai kūdikis, kurį pakrikštijo

romantizmas, atverdamas jam gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiško

universalumo erdves.

„Kas nori suprasti poetą, tekeliauja į jo kraštą“, – citavo Vilniaus

„romantinės mokyklos“ pradininkas Goethes žodžius. Šis patarimas ypač

pravartus tiems, kurie nori iš 200 metų nuotolio įžvelgti poeto kūrybos

versmes, jos naujumą ir paskirtį.

Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Kūčių naktį galbūt Zaosės

dvarelyje, per 40 km nuo Naugarduko, o gal pačiame Naugarduke, kur ir buvo

pakrikštytas. Tėvai priklausė smulkių šlėktų luomui. Mikalojus Mickevičius

– Naugarduko teismų advokatas. Barbara Majewska – dvaro ekonomo duktė.

Zaosės dvarelis su šiaudiniais trobesių stogais ir ūksmingu sodu buvo

paveldėtas iš mirusio viengungio dėdės. 1806 m. tėvas įsigijo Naugarduke

mūrinį namą, vieną gražiausių miestelyje, kur priiminėjo gausius teismų

klientus. Nuo tada šeima nuolatos gyveno Naugarduke: čia Adomas su broliu

Aleksandru lankė dominikonų vidurinę mokyklą, žaidė karinius žaidimus,

aprėdytas lenkų ulono ar dragūno uniforma.

Tėvas buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, pelnęs rotmistro laipsnį. Save

laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, kildino iš lietuviškos

Mickevičių – Rimvydų giminės, neseniai atsikėlusios iš lietuviškos Rodūnės

parapijos, buvo paveldėjęs Poraj herbą. Šiame krašte, užgrobtame Rusijos po

paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m., tebegaliojo

senasis Lietuvos statutas, tebesirinko bajorų seimeliai, o valstybės

atstatymo planai buvo karštai svarstomi visur, kur tik sueidavo du trus

žlugusios Respublikos piliečiai. Šlovinga Naugarduko praeitis (manyta, kad

čia pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė), didingos pilies

griuvėsiai, aukštas piliakalnis, vadinamas Mindaugo kalnu, legendomis

apipintas Lietuvos laukas ugdė supratimą: mes nesame Rusijos imperijos

dalis, mes priklausom ypatingam istoriniam, politiniam, kultūriniam

dariniui, kurio vardas Lietuva. Čia susiformavo savitas tautybės bei

pilietiškumo supratimas (sum gente lithuanus, natione autem polonus) ir

savita liaudies kultūros formacija, neišmatuojama vienos tautinės kalbos

kriterijumi.

Lenkų kalba tapo gimtąja poeto kalba. Mickevičių namuose tarnai ir

auklės sekė lenkiškas ir gudiškas pasakas, dainavo gudiškas dainas.

Mokyklos draugas Janas Czeczotas rašė net eilėraščius gudiškai. Čia

skambėjo ir lietuviškos dainos, dažniausiai turbūt rugiapjūtės metu,

įstrigusios atmintin iki pat senatvės; vienos jų tekstą savo ranka užrašė

visai taisyklingai. Jis turėjo ir suprasti lietuviškai, nes pats pagal

lietuvių kalbos dėsnius pasidarė poemos herojės vardą Gražina, o epiniame

kūrinyje „Ponas Tadas“ – Rembailos pravardę ir sukūrė komišką qui pro quo

sceną, remdamasis lietuviškų pavardžių – Doveikos ir Domeikos – panašiu

skambėjimu. Jaunystės metais poetas lankydavosi Rūtos kaime, kur buvo

šnekama lietuviškai. O Zieteloje, netoli Naugarduko, net iki XX amžiaus

vidurio tebebuvo gyva lietuvių kalba. Tai senosios lietuvių etninės žemės,

čia ištisai viešpatavo lietuvių kalba kuriantis Lietuvos valstybei XIII

amžiuje. Baltiškasis substratas, ilgainiui užgožtas į Vakarus slenkančių

slavų kalbų ir tarmių, iškilo vietovardžiuose, minkštose lenkų kalbos

intonacijose (polszczyzba lietewska), dainų melodijose, audinių raštuose,

pakelės kryžiuose, žmonių mentalitete. Paribio zonoje, kur keli etnosai

grumiasi dėl savo išlikimo, kur jie klimpsta vienas į kitą spurdėdami ir

ištirpdami, paprastai ištrykšta stipriausia kūrybinės energijos banga –

daugiakultūrinio regiono nepakartojamas balsas.

1815 m. rugsėjo 10 d. Adomas Mickevičius žydelių pirklių brikeliu

atidardėjo į Vilnių. Jau palaidoję tėvą, kuris mirė 1812 m. pavasarį,

nesulaukęs atžygiuojančių iš Lombardijos kartu su Napoleonu lenkų legionų.

Tik sūnus džiaugsmingai juos sveikino (bus atstatyta Lietuvos Didžioji

Kunigaikštystė), didžiuodamasis, kad jų namuose apsistojo Napoleono brolis,

Vestfalijos karalius. Šešiolikametis dominikonų mokyklos auklėtinis išėjo

iš praskolintų namų su vienuolika dukatų kišenėje – jis turės muštis į

pasaulį pats vienas, sunkiai dirbdamas ir pasikliaudamas pats savimi, kaip

ir kiti beturčiai šlėktos, pirmieji Lietuvos inteligentai. Stojamąjį

egzaminą į Vilniaus universiteto mokytojų seminariją jis sėkmingai išlaikė,

globojamas fizikos ir matematikos fakulteto dekano kunigo Juozapo

Mickevičiaus, priglaudusio jį savo namuose tarp Pilies ir Skapo gatvių.

Seminaristui buvo paskirta 150
sidabro rublių metinė stipendija, už kurią

jis privalėjo pagal universiteto paskyrimą atidirbti 6 metus mokytoju.

Prasidėjo rimtos studijos reformuotame vakarietiško tipo Vilniaus

universitete, garsėjusiame profesorių žvaigždynu ir turtinga biblioteka.

Pirmaisiais metais klausė privalomų fizikos, chemijos, algebros paskaitų.

Antraisiai metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų skyrių,

studijavo graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją,

vokiečių ir anglų kalbas. Antikinės kultūros žinovas Gotfridas Ernstas

Groddeckas su vokišku pedantiškumu mokė filologinės teksto analizės, kartu

entuziastingai kalbėdamas apie uždegančią grožio galią. Jis įtikino, kad

Iliada ir Odisėja – liaudies rapsodų kūryba, netiesiogiai skatino domėtis

vietiniu folkloru, kuriame tebeslypi nežinomi šedevrai. Leonas Borowskis,

romantiškosios kultūros skleidėjas, reikalavo iš studentų prozos ir

poezijos rašinių klasiškai aiškaus ir tikslaus stiliaus, pranašaudamas

lenkų poezijos sužydėjimą, nes lenkų kalba tebegyvena kūdikystės amžių,

kuriam būdinga atvira jausmų raiška ir konkretus vaizdingumas. Didžiausią

įspūdį darė Joachimo Lelewelio visuotinės istorijos paskaitos, studentų

palydimos garsiais aplodismentais. Jis neigė tironiją ir šlovino prigimtinę

teisę, duotą kiekvienam žmogui. Mokė ieškoti istorijoje tautos charakterio

ir esamos padėties priežasčių. Išraiškingai kalbėjo apie lietuvių kovas su

kryžiuočiais, galingos valstybės iškilimą, priskirdamas Gediminaičių

dinastiją prie žymiausių Europos valdovų. Savo paskaitų kursuose apie

Lietuvos istoriją kalbėjo Ignacy Onacewiczus, garsindamas Karaliaučiaus

archyve surastus dokumentus, ir Ignacy Danilowiczus, Lietuvos civilinės

teisės žinovas.

Ketveri studijų metai suteikė godžiam, intensyviai besiformuojančiam

Mickevičiaus intelektui universalių žinių (teisė, etika, metafizika)

pamatą, įvedė į poliarinių idėjų mūšą (tautos laisvės šūkiai ir kasmetinės

rektoriaus prakalbos Rusijos imperatoriaus garbei), susiejo gimstančias

kūrybines užmačias su gimtuoju kraštu ir jo praeitimi. Tie metai subrandino

moralines asmenybės nuostatas – ištikimybė draugams ir tėvynei, didelių

dalykų siekis, tiesumas ir ryžtas. 1817 m. spalio 1 d. Mickevičius kartu su

Jozefu Jeżowskiu, Onufry Pietraszkiewiczu, Franciszeku Malewskiu ir kitais

įkuria nelegalią filomanų draugiją. Tikslas – lavintis patiems, kelti viso

krašto švietimo lygį, rinkti žinias apie žemdirbystę, kaimo papročius,

studijuoti istoriją, skleisti per slaptus būrelius valstybės atkūrimo

idėjas. Susirinkimuose skaitomi referatai ( nėra skirtumų tarp turtingo ir

vargšo, tarp lenko ir totorio) arba grožiniai kūriniai (apmąstymai apie

tautų likimą Gedimino pilies griuvėsiuose). Janas Czeczotas buvo sukūręs

ištisą giesmių ciklą apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius (Spiewki o

Dawnych Litwinach do roku 1434). Pats Mickevičius konspiraciniam jaunimo

sąjūdžiui, išsiplėtusiam iki Kražių ir Kėdainių, parašė ugningą himną „Odė

jaunystei“. Susiėmę už rankų „liepsningos bendraminčių šeimos“ nariai

recituodavo poeto žodžius: „Žvelk ten, kur nepasiekia akis, / Laužk tai, ko

nepajėgs ir protas“, spinduliuodami gėrio, tiesos ir laisvės tikėjimu.

1819 m. rugsėjo 9 d. Mickevičius išvyko į Kauną, – ten jis buvo

paskirtas dirbti paskrities mokyklon istorijos, teisės ir literatūros

mokytoju. Rotušės aikštėje, greta jėzuitų bažnyčios, mokyklos pastato

vakariniame sparne jis ir gyvens: stalčiuje dveji marškiniai, vienintelis

apsiaustas, kuriuo vilkėdavo ir užsiklodavo, kasdieninis maistas – krosnyje

kepamos bulvės. Kaune Mickevičius patyrė pirmą galingą kūrybos proveržį,

netikėtą pačiam sau ir draugams. Svaiginantis noras veikti ir užkampio

vienuma, vulkaniško temperamento meilė Marilei Wereszczak, ištekėjusiai

1821 m. už grafo Puttkamerio, pasakojimas mokiniams apie Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės galybę ir nykūs pilies griuvėsiai Nemuno ir

Neries santakoje pažadino stiprius emocinės įtampos sūkurius, kuriuos

klasicizmo etika reikalavo slėpti savyje, o romantizmas išlaisvino: „Turėk

širdį ir žvelk į širdį“. Shilleris, Byronas, Scottas – atklydę iki Kauno –

ragino pasikliauti jausmu, kuris daugiau supranta negu protas, pasiduoti

vaizduotei, kuri aiškiau regi tautos praeitį negu archyvistai, įsiklausyti

į liaudies baladžių gaivališką poetinę jėgą. 1822 m. Vilniaus universiteto

spaustuvininkas Juozapas Zavadskis išleido pirmąją eilėraščių knygą Poezija

500 egzdempliorių tiražu. 1823 m. pavasarį pasirodė antrasis Poezijos

tomas, kuriame buvo įdėta poema „Gražina“ ir draminės poemos „Vėlinės“ II

bei IV dalys.

Mickevičiaus baladėse, romansuose, eilėraščiuose romantinis peizažas –

tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinaitės, klaidžiojančios ugnys,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1503 žodžiai iš 4972 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.