TURINYS
ĮVADAS
1. Tyrinėjimo objektas.
2. Darbo tikslas ir uždaviniai.
3. Darbo naujumas.
4. Darbo metodai.
5. Darbo struktūra.
ELNIO ( BRIEDŽIO) SIMBOLIKA TRADICINĖJE LIETUVIŲ KULTŪROJE
„Kalbėdamas apie miškus, užsimena apie ypatingą pagarbą briedžiui, šeivamedžiui, ko nemini nei Petras Dusburgietis, nei Piccolomini. Tikriausiai daugelį žinių apie senąją prūsų religiją Erazmas Stella paėmė iš dar gyvų liaudies tikėjimų. Jis pirmą karta paminėjo briedžių, gyvenančių šventuose miškuose, garbinimą, ožio aukojimą, ypatingą dėmesį šeivamedžiui, džiaugsmingą laidotuvių šventimą, tikint pomirtinį gyvenimą“ (BRMŠ II, 2001, p. 12).
„Net ir briedžio garbinimas, dėl kurio taip rimtai buvo suabejojęs Mannhardtas (Mannhardt, 1936, 189), yra būdingas baltų mitologijai (plg. Tauro vaidmenį padavimuose apie Vilniaus įkūrimą, prietaringą pagarbą stumbrams, elnio įvaizdį lietuvių liaudies dainose), ir vargu ar pačiam Erazmui Stellai reikėjo jį išgalvoti“ (BRMŠ II, 2001, p. 12).
„Žyniai įtikinėjo, kad visus žvėris, o ypač briedžius, gyvenančius tuose miškuose, reikią garbinti kaip dievų tarnus ir jų nemedžioti“ (BRMŠ II, 2001, p. 22).
„Jie garbino ir visus miško žvėris, ypač briedžius, kurių niekas neturėjo teisės gaudyti“ (BRMŠ II, 2001, p. 311).
„Lietuvių mitologijai reikšmingesnė jo pastaba apie ypatingą stumbro medžioklės paprotį, tiesiog ritualą (negalima stumbro užmušti ietimi iš toli, gaudyti kilpomis, o reikia jį nukaiti garbingoje dvikovoje). Šis paprotys, matyt, susijęs su ypatinga lietuvių pagarba raguočiams, ypač laukiniams (taurams, elniams), kilusia iš jų mitinio įprasminimo (plg. Taurą padavimuose apie Vilniaus įkūrimą, mitinio elnio įvaizdį kalendorinėse lietuvių liaudies dainose)“ (BRMŠ II, 2001, p. 362).
„Pirmą kartą Herbersteinas pamini maginę galią, teikiamą briedžio kanopoms, tauro odos diržams ir galbūt tauro kaktos odai, rašo apie prietaringą žemaičių vengimą dirbti žemę geležiniais įrankiais“ (BRMŠ II, 2001, p. 391).
„Tas žvėris, kurį lietuviai savo kalba vadina „Loss [briedžiu]“, gernamai- „Ellend“, kai kurie lotyniškai „Alcen“, lenkai „Onagrum“, yra laukinis asilas, nors išvaizda visai neatitinka pavadinimo. Mat jis turi skeltas kanopas, nors pasitaiko ir tokių, kurių kanopos ir neskeltos, bet labai retai. Gyvulys yra aukštesnis už elnią, ausys ir šnervės labiau atsikišusios, ragai nuo elnio niekuo nesiskiria, beveik baltos spalvos. Labai greitai bėga, bet ne taip, kaip kiti žvėrys, o tarsi žingsniuodamas. Kanopos jo paprastai nešiojamos kaip amuletas nuo nuomario“ (BRMŠ II, 2001, p. 395).
„Dar skaitome įstabų to pavyzdį Trogo Pompėjaus ir Justino Raštų 44 knygoje: „Taip pat ir pirmasis Ispanijos karalius Gargoras ar Gorgoras, norėdamas iš gėdos nužudyti savo anūką ir sūnų, kurį turėjo su tarnaite, liepė jį įmesti tarp kiaulių ir alkanų šunų, idant suėstų ir ant siaurų takų tvartuose dėjo, idant gyvuliai sumindžiotų; galop kai nė šitaip jis nežuvo, jūron įmetė, ir vis jūros bangos sukilusios jį nešė į krantą, o ten paskui elnė jį penėjo iš savo spenelių; po to įstabiu Dievo apvaizdos lėmimu jis tapo antruoju Ispanijos karaliumi ir buvo pavadintas vardu Habis“. Telefas, taip pat Mezijos ar Bulgarijos kunigaikštis, irgi būdamas išmestas girioje, kad žūtų, elnės buvo išpenėtas. Dar skaitome Čekijos kronikose, ką rasi ir Bielskio septintoje knygoje apie Čekijos karalystę, 322 lape, jog 909 metais po Kristaus Kroatijos karalaitį Ivaną Gestimulą elnė irgi maitino savo pienu girioje keturiasdešimt dvejus metus“ (BRMŠ II, 2001, p. 556).
„Geresnis žvirblis rankoje, kaip briedis girioje VP 16. Briedis girio [je], vo jau iešmą drož Plt. Netverk briedžiui už ragų, kol briedis girioje LTR. Didelis kaip briedis Skr. Insipenėjęs kaip briedis Lp. Eina galvą išrietęs kaip briedis Nj. Kojos kap briedžio (ilgos) Gs. Briedis breda, upė šąla (žvakės liejimas) BsM.
Suriesti briedžio ragu įveikti: aš tave suriesiu briedžio ragu, tai tu pamatysi! Jnšk. 2. prk. Apie didelį, tvirtą vyrą: Toks briedis, ką jam reiškia užsimest pūrelis žirnių An. Sūnai tokie briedžiai, kam tau bedirbt! Dbk. 3. Bž 612 toks žaidimas (vienas stovi pasilenkęs, kitas iš užpakalio šoka per jį): Kazoliukai žaidė gatvėje briedį rš“. (LKŽ It. p. 1043)