Alfonsas Nyka-Niliūnas
(g. 1919)
V.Mačernio ir B.Krivicko studijų draugas, baigęs Vilniaus universitetą 1942 m., gilinęs filosofijos ir meno istorijos studijas Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose, dirbęs Kongreso bibliotekoje Vašingtone, pirmąją lyrikos knygą „Praradimo simfonijos“ išleido 1946 m. Tiubingene. Antologijos „Žemė“ dalyvis. Aktyviausias „Literatūros lankų“ kritikas, kategoriškai atmetęs literatūros pajungimą politiniams kriterijams ir moralistų priežiūrai. A.Nykos-Niliūno straipsniai, pagrįsti stipriu meninės vertės jutimu, ryškia lietuvių literatūros istorinio kelio atmintimi, padėjo jaunajai egzodo rašytojų kartai įsitvirtinti modernios estetikos pozicijose. Jo eilėraščių rinkiniai „Orfėjaus medis“ (1953), „Balandžio vigilija“ (1957), „Vyno stebuklas“ (1974), „Žiemos teologija“ (1985) paženklino aiškų poetinio žodžio atsiplėšimą nuo nepriklausomybės laikų lietuviškos tradicijos šaltinių ir išėjimą į bendrą Europos kultūros horizontą.
Ankstyvojoje A.Nykos-Niliūno lyrikoje idealybės ilgesys, dar neįgavęs metafizinio turinio, persikelia į pasakos ir sapno sritį. Tebėra gaji ilgesinga intonacija ir gamtinių įvaizdžių elegiškas gražumas. Lemiamas postūmis išeiti iš lietuviškų gamtinių įvaizdžių ir intonacijų buvo priverstinė tremtis, kurią poetas išgyveno kaip tragišką gyvenimo lūžį pusiau, visų buvusių ryšių nutrūkimą ir globalinės tuštumos atsivėrimą:
„Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės,
nei idėjos.
Mano gyvenimas – atsiminimai mirusios liepsnos.
Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau,
Dabar jau miega praeities Iede įšalusiuos sapnuos,
O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės,
Sustingę tuštumoj visatos prarastos,
Vaikystėj, vėjo pučiamos, beržų viršūnėm žaidę
Ir kritę į kasas pavasario nakties keistos.“
Poezija A.Nykai-Niliūnui nėra istorinės savimonės išraiška, kurią laikė svarbiausiu savo kūrybos tikslu B.Brazdžionis. Ką reiškia visos ideologijos „prieš ryto šviesą“ ar valstybės „prieš paukščio riksmą aušroje“? Poezija gimsta visiškoje vienatvėje, neprisiimdama jokių prabėgančios dienos kaukių. Ji svarsto „būties ir išnykimo“ lygtis. Tai pažinimas, nerandantis galutinių atsakymų, tai prasmės ieškojimas, atsimušantis kaskart į Nieką.