Lietuvių literatūros procesas nuo 1940 m
5 (100%) 1 vote

Lietuvių literatūros procesas nuo 1940 m

1-2. Literaturinis gyvenimas pirmajame okupacijos dešimtmetyje

1940 m. birželio 15 d., Raudonajai armijai peržengus Lietuvos siena ties Gudagoju, prasidejo tragiškasis lietuviu tautos istorijos laikotarpis – penkiasdešimt metu trukes okupacijos laikotarpis. Lietuvos vyriausybe, nesitikedama paramos iš kariaujanciu ar jau kapituliavusiu hitlerinei Vokietijai Europos valstybiu, prieme V.Molotovo ultimatuma – isileisti i Lietuvos teritorija neribota Raudonosios armijos kieki. Prezidentas A.Smetona siule priešintis, kaip priešinosi Suomija ir Norvegija, kad, pasibaigus pasauliniam karui, Lietuva galetu grižti i laisvu valstybiu greta. Bet daugumai ministru ir generolu atrode pražutinga „aukoti puse tautos“ ir suniokoti krašto uki iš anksto matant pasipriešinimo beviltiškuma. V.Dekanozovas, Sovietines vyriausybes ypatingasis igaliotinis, atskrides i Kauna birželio 15 d., padiktavo nauja ministru kabineto sudeti. Žinomi nepriklausomybes metu veikejai, dekoratyviškai istatyti i nauja Vyriausybe, turejo nuraminti visuomene, kad nebus keiciama valstybes santvarka. V.Kreve, paskirtas Ministru kabineto pirmininku ir užsienio reikalu ministru, pareiške prie Nežinomo kareivio kapo: „Prie šio kapo, kuris kaip ir liudija mums visas tas kovas už Lietuvos liaudies gerove, mes duodame pažada, kad rupinsimes ivykdyti visa tai, už ka šis kareivis žuvo…“ Komunistai, paleisti birželio 17 d. iš Kauno sunkiuju darbu kalejimo, iškilmingai skelbe busia Lietuvos nepriklausomybes ir demokratijos gynejai. Naujoji valdžia garantavo ukininkams žemes nelieciamybe, o inteligentijai – žodžio ir spaudos laisve. Taciau jau birželio 30 d. Kremliuje V.Molotovas atvirai atskleide sunerimusiam V.Krevei Sovietu Sajungos ketinimus: atskiros mažos valstybes tures išnykti, o sovietine santvarka bus igyvendinta visoje Europoje. Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, žaibiškai buvo suruošti sovietinio tipo rinkimai i Liaudies seima, kuris liepos 21 d. prieme be jokiu diskusiju komunistu pasiulyta nutarima – „Lietuvoje ivedama Tarybu santvarka“. Prasidejo sparti Lietuvos ukinio, politinio ir kulturinio gyvenimo sovietizacija. Nacionalizuojami fabrikai, dirbtuves, spaustuves, parduotuves, didesni gyvenamieji namai. Iš ukininku atimama žeme, viršijanti 30 ha plota. Uždaromos visos partijos ir draugijos, išskyrus vienintele, jau legalizuota LKP. Sustabdomas visu nekomunistiniu laikrašciu ir žurnalu leidimas. Iš savo kabinetu išvaromi miestu burmistrai, apskriciu viršininkai, policijos vadai ir teisejai. I kiekviena imone skiriamas komisaras, i kareiviu kuopa – politrukas, i mokykla – komsorgas. A.Snieckus dar rinkimu išvakarese pasirašo isakyma suimti 2000 Lietuvos politiniu veikeju ir aukštu valdininku. Patriotiškai nusiteikusiu ministru pastangos „gelbeti, kas dar imanoma gelbeti“, išsaugoti „bent šešeli autonomiškumo“ daresi bergždžios – iš Lietuvos banko seifu išgabenamas auksas ir svetima valiuta (92 mln.), iš urmo sandeliu – maisto ir pramones medžiagu atsargos; rekvizuojami butai ir pastatai milžiniškoms Raudonosios armijos iguloms (300 000), o žeme aerodromu ir kariniu irengimu statybai. Ministru kabinetas privalo iteisinti visus Kremliaus reikalavimus (ivesti rubli) ir kompartijos diktata (uždrausti Lietuvos himna, Vyti, trispalve veliava, nukabinti Maironio ir Kudirkos portretus). V.Kreve priverstas patvirtinti nutarimus perduoti Maskvai užsienio bankuose saugoma Lietuvos auksa, o Lietuvos ambasadu ir konsulatu pastatus bei turta SSRS atstovybems, atimti iš ambasadoriu Lietuvos pilietybes teises, uždrausti jiems grižti i savo krašta ir konfiskuoti cia palikta turta, likviduoti Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteta, pavadinti Seima Lietuvos TSR Laikinaja Aukšciausiaja Taryba ir pan. Suprates esas tik marionete svetimuju rankose, V.Kreve atsistatydino, o finansu ministras E.Galvanauskas pabego i užsieni.

Okupacine valdžia, ieškodama socialines bazes, stengesi suskaldyti Lietuvos visuomene i antagonistines išnaudotoju ir išnaudojamuju klases pagal marksizmo-leninizmo postulatus. Bežemiams ir mažažemiams dalijama žeme (iki 10 ha), o stambieji ukininkai spaudžiami nepakeliamais mokesciais ir paruošomis. Kaimo samdiniai skiriami viršaiciais, o mažarašciai darbininkai, simpatizuojantys kompartijai, – fabriku, spaustuviu, parduotuviu komisarais. Kairioji inteligentija gauna aukštus valstybinius postus: A.Venclova – Švietimo komisaras, A.Gudaitis-Guzevicius – Vidaus reikalu komisaras, A.Bauža – Liaudies komisaru tarybos reikalu valdytojas, K.Korsakas – „Eltos“ direktorius, J.Šimkus – oficiozo „Tarybu Lietuva“ redaktorius, J.Banaitis – radiofono direktorius, P.Juodelis – meno reikalu valdybos viršininkas. Tokiu budu atsirado i „darbo klase“ orientuotas lietuviškas administracijos sluoksnis, griežtai kontroliuojamas iš Maskvos atsiustu komisaru pavaduotoju, antruju partijos komitetu sekretoriu, NKVD pareigunu.

Okupacinis režimas ideologiškai iteisinamas kaip socializmo sistemos triumfas: atejo galas socialinei nelygybei ir žmogaus eksploatacijai, o buržuazija nublokšta nuo istorijos scenos. Stalinistiniai 1937-1938 m. teismai ir sušaudymai neišsklaide Lietuvoje idealistinio tikejimo išganinga socializmo misija, kuriai simpatizavo ir Vakaru kairioji inteligentija. Sveikindamas Liaudies seima, K.Korsakas džiaugesi, kad „kapitalizmui musu krašte trenktas mirštamas smugis“. S.Neris poemoje
„Bolševiko kelias“ garsino neišvengiama socializmo pergale visoje planetoje: „Apsistosim, kai raudonu žiedu / Visa žeme skaisciai pražydes. / Tegu tautos viena himna gieda, / Visos tautos – iš vienos širdies“. P.Cvirka tuoj pat istojo i valdancia komunistu partija ir Liaudies seimo rinkimuose kalbejo jau kaip jos agitatorius – istorija nesulaikomai eina socializmo vaga, o „Tarybu Lietuva po Stalino konstitucijos saule pradejo kurti nauja, šviesu gyvenima“.

Autoritarinio tautininku režimo kritika taip pat lengvino sovietines valdžios isiteisinima, nuteikdama, kad ivyko tik paprastas vyriausybiu pasikeitimas, aišku, socialinio teisingumo ir demokratijos linkme. „Negriš ta diena, kur praejo, / ir upes neplauks atgalios. / Išbego gauja prispaudeju / iš teviškes musu žalios“, – raše K.Jakubenas viename eileraštyje, virtusiame populiaria daina. Groteskiškas karikaturas, išjuokiancias buvusi režima, pieše S.Žukas, Agitpropo pirmininkas. „Kruvina Smetonos diktatura“ smerke ir liaudininku dienraštis „Lietuvos žinios“, ir krikšcioniu demokratu „XX amžius“, ir žurnalas „Naujoji romuva“, prikišdami vienvaldiškuma („Vadai už ja [tauta] kalbejo ir sprende“), spaudos prievartavima oficialios propagandos straipsniais, pagaliau prezidento pabegima sunkiausia istorijos valanda. „Lietuvos žinios“ net sveikino „naujaja vyriausybe“, linkedamos „sekmingai ir našiai dirbti visokeriopo pasitikejimo pagrindu“, o „XX amžius“ žadejo „neužsimerkti prieš ivykstancia realybe“. Lojalumo pareiškimai neišgelbejo ne vieno „nuverstos klases“ laikrašcio.

Greta žemes ukio reformos „kulturine revoliucija“ turejo tapti ryškiausiu socializmo sistemos pranašumu argumentu, nes, pasak A.Venclovos, ligi 1940 m. „kelias i kultura pas mus buvo užtrenktas geležinemis durimis“. Švietimo ministerija panaikina mokesti už moksla ir leidžia veltui naudotis bibliotekomis. Projektuojamas kulturos fondas, seniai veikes Latvijoje ir Estijoje. Vietoj 25 privaciu leidyklu ikuriama viena stambi valstybine leidykla, kuriai garantuojamos biudžeto subsidijos. Atidaromi trys nauji teatrai (Kaune, Panevežyje, Marijampoleje), isteigiama Filharmonija, ikuriama Mokslu Akademija (prezidentas V.Kreve) ir Literaturos muziejus (vedejas K.Boruta). „Tik gyvenant Sovietu Sajungos ribose išaugs ir suklestes Lietuvoje menas, literatura, teatras, mokslas, kultura“, – optimistiškai tvirtino K.Korsakas.

Pletojama valstybinese institucijose, kultura gavo žymiai palankesnes materialines raidos salygas. Bet tuo pat metu ji atsidure griežtoje valstybes kontroleje ir buvo pajungta vienos ideologijos – komunistines – monopolijai, kuri reikalavo išsižadeti tautinio valstybingumo idealu, katalikybes principu ir individualios saviraiškos. „Tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien – bjauru“, – kalbejo M.Gedvilas 1940 m. vasara Lietuvos mokytoju suvažiavime.

Lietuvos didžiuju kunigaikšciu, nepriklausomybes kovu didvyriu, Maironio ir Kudirkos paveikslus mokyklose bei istaigose pakeicia Markso, Lenino, Stalino portretai. Vilniaus ir Kauno universitetuose ivedamas privalomas marksizmo-leninizmo paskaitu kursas. Gimnaziju mokytojai privalo kolektyviškai semtis išminties iš „VKP (b) istorijos trumpojo kurso“. Mokyklose panaikinamos tikybos pamokos, maldos prieš pamokas ir joms pasibaigus. Iš programu išbraukiami tautines minties autoriai – S.Daukantas, A.Baranauskas, J.Basanavicius, P.Vaicaitis, Šatrijos Ragana. Iš vadoveliu ir skaitiniu pašalinami tekstai, „priešingi socialistines Lietuvos kurimui“ (apsakymeliai apie kovas del Lietuvos nepriklausomybes, A.Baranausko ir V.Kudirkos posmai, kuriuose minimas Lietuvos vardas). Uždaromas bažnytinio meno muziejus Kaune. Konfiskuojamos kunigu seminariju, vienuolynu, privaciu mokyklu ir atskiru asmenu bibliotekos, turejusios didelius (40000-50000) knygu rinkinius (ypac Kauno kunigu seminarijos, Marijonu kongregacijos, Balošerio bibliotekos). Iš knygynu ir biblioteku pagal prisiusta saraša išimama ir sunaikinama apie 250 pavadinimu knygu (A.Smetonos raštai, V.Mykolaicio-Putino „Krize“, S.Šalkauskio „Lietuviu tauta ir jos ugdymas“, A.Maceinos „Buržuazijos žlugimas“ ir kt.). I makulatura išvežami nebaigtu spausdinti knygu lankai ar korekturiniai egzemplioriai (M.Gustaicio „Poezija“, A.Tulio „Tama Janošiute“, P.Jako „Naujasis humanizmas“, A.Poškos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ III d.). Nutraukiamas „Lietuviškos enciklopedijos“ leidimas, ižvelgus cia nepriimtina sovietinei santvarkai „buržuazini objektyvizma“. Nukertamos Vakaru autoriu – H.Wellso, P.Buck, F.Sillanpää – romanu publikacijos, pradetos dienrašciuose. Lietuvos spaudai paliekamas vienintelis informacijos kanalas – Tassas (išnyksta Reuterio agenturos pranešimai, užsienio laikrašciu apžvalgos). Ikuriama cenzuros institucija (cia pakvieciamas dirbti „Raides“ spaustuves linotipininkas J.Baltušis), kontroliuojanti išlikusius 27 laikrašcius ir žurnalus.

Kulturos istaigu ir menininku veikla pajungiama propagandiniam uždaviniui – idejiškai ir meniškai iteisinti sovietine valdžia Lietuvoje. V.Dekanozovas užsako parašyti poetini kurini, kuriame butu išreikšta lietuviu tautos padeka „didžiajam Stalinui“. S.Neris sukuria „Poema apie Stalina“, suliedama i patetiška monologa savo triumfališka tikejima visuotine socializmo pergale ir revoliucinio
prometejizmo mita. K.Boruta, spiriamas to paties V.Dekanozovo (veliau Berijos pavaduotojo), parašo eiliuota sveikinima Liaudies seimui, kuris nuspres: „Didžiojoj Sajungoj / Bus darbo Lietuva“. L.Gira, Švietimo viceministras, jau pats savo noru nukale testamentines eilutes: „Lietuva – LTSR, / Lietuvos senos neber“. Skulptoriams – V.Grybui, A.Pundziui, B.Bucui – užsakomi revoliucijos vadu – Markso, Lenino, Stalino – biustai, reikalingi miestu aikštems ir paradinems salems. P.Kalpokas tapo paveiksla „Raudonosios Armijos atvykimas i Lietuva“ – danguje lektuvai, gatvese džiugaujanti minia. Kompozitorius J.Tallat-Kelpša rašo solines ir chorines dainas J.Paleckio ir L.Giros eilerašciu tekstais, pradeda „Kantata apie Stalina“ pagal S.Neries žodžius.

Lietuvos meninis gyvenimas valdingai itraukiamas i tas administracines priežiuros ir ideologinio vadovavimo formas, kurias nukale Sovietu Sajungoje „plienine Stalino ranka“. Steigiami Dailininku, Kompozitoriu, Rašytoju sajungu filialai, kuriu centrai – Maskvoje, o vietoje ju veikla stebi ir vairuoja LKP CK sekretorius ideologiniais klausimais. Menininku viešus ir privacius pokalbius, ju nusistatymus ir nuotaikas seka NKVD agentai, o dažnai ir paciu sajungu vadovai, kuriu pareiga referuoti „kuo gyvena ir kuo alsuoja“ sielu inžinieriai. „Vincas Kreve paskutiniu metu ypac mažiau berodo svyravimu tarybines santvarkos atžvilgiu“, – praneša P.Cvirka 1940 m. rugpjucio menesi LKP Centro Komitetui.

Gave ištaigingus bankininko Vailokaicio rumus su itališko vyno rusiais ir Paneriu dvara poilsiui, Lietuvos rašytojai deramai neatsidekojo naujais „tautines formos ir socialistinio turinio“ kuriniais. 1941 m. pavasari LKP CK sekretorius K.Preikšas jau priekaištavo, kad „rašytojai labai blogai dirba“, dosniai šelpiami (per kelis menesius – 100 000 rb), nes „neatspindi visos liaudies heroikos“. Tuo pat metu P.Cvirka skundesi, kad „truksta originalios medžiagos“ net vieninteliam literaturos žurnalui „Raštai“. Per ištisus metus Lietuvoje teišspausdinta 95 grožines literaturos knygos (i ši skaiciu ieina ir knygeles vaikams). Kompartijos laikraštis „Tiesa“ direktyviškai siule: „Turime aukleti rašytojus stachanovieciais, kaip auklejame traktorininkus, kaip auklejame imoniu ir dirvu didvyrius…“

Nuožmi Lietuvos sovietizacija atšalde kairiojo sparno rašytoju revoliucini entuziazma, ir jie pritilo, teisindamiesi administracinemis pareigomis. Ju rašiniuose išnyko nuoširdus atvirumas ir poetine galia, atsirado per jega išspausto žodžio dirbtinumas (S.Neries 1941 m. eilerašciai). Neišsipilde ir pogrindžio komjaunuoliu viltis, kad istorijos atversta nauja literaturos puslapi „užpildys ne visokie buržuazijos trubadurai, bet drasus ir laisvas darbo žmogus“ (E.Mieželaitis). Žinomi rašytojai, kantriai išklause Maskvos profesoriu paskaitu apie socialistini realizma, apsiribodavo retoriniais lojalumo naujajai valdžiai pareiškimais: „Ir Lietuvai aušta / Darbymecio naujas rytojus“ (V.Mykolaitis-Putinas“); „Ei sejejau, eik i lauka / Saulen veidu pažiuret!“ (E.Kirša); „Raudonos veliavos ir geles, / Lyg upe minios i gatves“ (A.Miškinis). Jei kas ir pasiulydavo nauja veikala, pagrista tradicinemis tautiškumo ir humanizmo vertybemis, jis budavo atmetamas pasikeitusios ideologines konjunkturos (A.Vienuolio drama „Tvirtove“, K.Binkio groteskine pjese „Generaline repeticija“, S.Vaineikienes beletrizuoti atsiminimai „Pabegeles užrašai“, Butku Juzes eilerašciu rinkinys „Žiemkenciai pavasari“). Lietuviu meno dekadai, kuri turejo ivykti Maskvoje 1941 m. rudeni, buvo priimta tik B.Sruogos drama „Apyaušrio dalia“, kur tautos istorine atmintis poetiškai sujungta su liaudies masiu ir revoliucinio veiksmo apoteoze, kurios reikalavo sovietinio meno tradicijos ir dogmos.

Daugumai lietuviu rašytoju, brendusiu tautiniu ideju ir katalikybes tradiciju atmosferoje, buvo visiškai svetimos marksistines „klasiu kovos“ ir „proletarinio internacionalizmo“ konvencijos, o „socializmo statybos“ programa atrode tik priedanga, iteisinanti Rusijos imperijos grižima i savo ankstyvesnes ribas. „Kas laukia Lietuvos? Gal dešimtys, gal šimtas metu naujos, nepraregimos tamsos ir kruvinos vergijos“, – raše I.Šeinius, netrukus slapta perejes siena ir išvykes i Švedija. B.Brazdžionis dar neuždarytame „XX amžiuje“ demonstratyviai citavo Maironio eilutes: „Mylek, lietuvi, ta brangia žeme. / Mylek jos kalba, senoves buda..!“ F.Kirša tarp senu knygu slepe sielvartingus pamintos laisves ir surakinto žmogaus eilerašcius, viešumai atkišdamas Džambulo „Dainos apie Lenina“ vertima. „Mus dienos kaip tankios kalejimu grotos – / Ir laisves aušra jom negreitai nušvis“, – raše V.Mykolaitis-Putinas viename eileraštyje 1941 m. pavasari. Bet viešai neprotestuojama. Nusistovi neutralios laikysenos nuostata: neišprovokuokime represiju, kantriai išbukime, nes greit neliks „komisaru valdžios“: ryt poryt ja nupus karas.

Masine lietuviu deportacija, prasidejusi 1941 m. birželio 14 d. (instrukcija pasirašyta Maskvoje dar 1939 m. rudeni), išsklaide paskutines iliuzijas, kad socializmas neša teisinguma ir taika pasaulio tautoms. Tragiška ironija atsigreže T.Tilvycio eilutes: „Tu išeini i platu kelia, / Vaikeli Nemuno, Neries“. Tas kelias nuvede iki Lenos žiociu, oficialiais duomenimis, 18500 „liaudies priešu“ – kaimo mokytoju, apšauktu LKP V suvažiavime „fašizmo tvirtove“, stambiu
prekybininku, buvusiu ministru, tautininku partijos veikeju, policininku, šauliu, Raudonojo Kryžiaus darbuotoju, studentu korporantu, iš Lenkijos atbegusiu žydu. I prekinius vagonus pagal A.Gudaicio-Guzeviciaus pasirašyta aplinkrašti buvo sugrusti žinomi profesoriai P.Dovydaitis, I.Tamošaitis, V.Vilkaitis, rašytojai ir žurnalistai A.Gricius, V.Biciunas, V.Gustainis, J.Papeckys, A.Briedis, V.Valsiuniene, J.Dovydaitis, P.Ruseckas, A.Poška, A.Gilbonis, A.Steponaitis, P.Kubilevicius, A.Skripkauskas, dailininkai A.Brakas, J.Burba, Ad.Smetona. Lietuva ištiko siaubo šokas: išsilakste teatru aktoriai, ištuštejo auditorijos. Socializmo entuziastai, neišgelbeje net savo artimiausiu giminaiciu, nežinojo, kur detis iš nusivylimo, pasibaisejimo ir gedos, gave uždarytu vagonuose biciuliu kaltinancius laiškelius: „Kodel ministrai neatsistatydina, jei nepritaria netikusiems darbams. O dabar? Vadinasi, jus pritariate. Pritariate tautos žudymui, tautos sunaikinimui“. S.Neris, jau tapusi SSRS Aukšciausiosios Tarybos deputate, verke per naktis savo namelyje Palemone. Jos vyro B.Buco dienoraštyje irašytas planas – begti iš Lietuvos i Vokietija.

1941 m. birželio 22 d. ankstyva rytmeti vokieciu lektuvai bombardavo Kauno aerodroma. Vidurdieni Tassui buvo perduotas I.Kaplano rusiškai surašytas Tarybu Lietuvos rašytoju pareiškimas: lietuviu tauta pasitiki genialiuoju vadu draugu Stalinu ir prisides triuškinant prieša jo paties žemeje. Bet tos pacios dienos popiete Lietuvos TSR vyriausybes automobiliu vilkstine nuruko Savanoriu prospektu Daugpilio link. Tik nedaugeliui rašytoju, aktyviausiu sovietines valdžios remeju, atsirado vietos perkrautuose automobiliuose. Drauge su paniškai beganciu partiniu aktyvu pasitrauke S.Neris, P.Cvirka, K.Korsakas, A.Venclova, J.Šimkus, J.Marcinkevicius, L.Gira. Kitos dienos rytmeti, dar budami Zarasuose, jie išgirdo per Kauno radija skaitoma Lietuvos nepriklausomybes atkurimo akta.

Jau pirma karo diena Lietuvos aktyvistu fronto grupes (100 000 vyru), išeje iš pogrindžio, apšaudo besitraukiancia vyriausybiniu automobiliu kolona ir pavienius Raudonosios armijos burius, užima telefono pastotes ir milicijos nuovadas, puola tiltus ir kareivines. Kaunas atsiduria sukileliu rankose, hitlerinei kariuomenei net nepriartejus prie miesto. Birželio 24 d. „Žaibo“ spaustuves patalpose susirenka Laikinoji vyriausybe pirmajam posedžiui, kuriam pirmininkauja J.Ambrazevicius – literaturos vadoveliu autorius, kritikas, Teologijos-filosofijos fakulteto destytojas. Laikinosios vyriausybes ministrai pasmerkia okupacini sovietini režima ir paskelbia: „Norime buti nepriklausomi, pasiryže aukotis ir viska atiduoti Lietuvai“. Senoji apskriciu ir valsciu administracija pašaukiama atstatyti buvusia tvarka – likviduoti sovietines nacionalizacijos pasekmes, atšaukti bažnycios ir mokyklos atskyrima, gražinti Lietuvos civilinio kodekso veikima. Visuose miestuose ir miesteliuose iš buvusiu šauliu, iš kareiviu ir karininku, pasprukusiu iš Raudonosios armijos lietuviškojo korpuso, susidaro savanoriški kariniai buriai, kuopos, batalionai, pavaldus Laikinajai vyriausybei.

Nepaisydami Laikinosios vyriausybes nurodymu svarbiausius sovietinio režimo veikejus perduoti teismui, kariniai buriai gaude besislapstancius komunistus, komisarus, deputatus, milicininkus ir cia pat šaude. Neapykanta svetimos žemes dalintojams, deportacijos sarašu sudarytojams, Rainiu ir Pravieniškiu žudikams buvo tokia gili, kerštas už žmoniu kancias ir tautines valstybes sugriovima atrode toks pagristas, kad jokie isakymai ir kunigu pamokslai nepajege sulaikyti nuo kaltu ar tik itariamu ir visiškai nekaltu žudymo. Aukomis tapo ir menininkai. Sovietinis režimas juos naudojo kaip ideologinio isitvirtinimo instrumentus, kaip dekoracija, kur pridengia prievarta, todel naujas politinis režimas tuos instrumentus lauže ir naikino kartu su nekenciamos santvarkos palikimu. Kauno VII forte buvo sušaudytas poetas V.Montvila, parašes „Daina apie Lenina“, bet nenusikaltes, jo supratimu, „nei prieš teisybe nei prieš žmogu, nei prieš savo sažine“. Kartu su Jurbarko komunistais atgule duoben skulptorius V.Grybas, suradus jo pareiškima stoti i komunistu partija. Kauno IX forte sušaudytas talentingas grafikas T.Lomsargis, dalyvaves prieškario metais Raudonosios pagalbos draugijos veikloje. Pravieniškiu koncentracijos stovyklon buvo uždarytas T.Tilvytis, sarkastiško „Laiško Lietuvos milijonieriui“ autorius. Kauno gestapo rusyje atsidure I.Simonaityte, viešai pritarusi sovietinei valdžiai. Tik autoritetingu asmenybiu žygiai ištrauke iš gestapo nagu V.Kreve, pirmuju sovietmecio menesiu ministra pirmininka. „Palankumu bolševizmui“ buvo apkaltintas B.Sruoga, kuri Vilniaus aktyvistu fronto štabas buvo itraukes i suimtinu saraša ir uždraudes jo kurinius spausdinti, vaidinti, deklamuoti.

Prasidejes karas nutrauke masines deportacijas, todel pirmieji Lietuvos aktyvistu fronto laikrašciai kupini išlaisvinimo džiaugsmo ir nepriklausomybes vilciu. „Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombu smugiai ir ugniu liepsna“, – rašo V.Mykolaitis-Putinas pirmomis karo dienomis. Už išgelbejima nuo Sibiro dekoja vokieciu kareiviams J.Paukštelis Kedainiu laikraštyje. H.Nagys kuria himniška eilerašti apie vyrus, nešancius laisve tevynei, kurioje „nebera gedos“: „Dangaus skliautai vel sauleti ir platus / Ir paukšciai skrenda šviesus ir greiti. / Ateina vyrai
gatvemis: / Žmogau, jie laisve nešini, / Jie laisve nešini per musu žeme eina“.

Pirmuju karo dienu džiaugsmas greitai pasikeite nusivylimu, išgasciu ir pasipriešinimu „naujosios Europos“ tvarkai. Laikinoji vyriausybe išsilaike vos 6 savaites – ja pakeite civiline Ostlando komisariato valdžia okupuotoms Rytu sritims. 1941 m. rudeni prasidejo žydu egzekucijos – tukstantines voros genamos i Panerius ir Kauno IX forta, cia turi nusirengti ir gulti i duobes ant nušautuju, kad butu sušaudyti atsiustu ir vietoj suburtu naikintoju komandu. Kalnai drabužiu styro iš toli, ir žudikai cia pat juos pardavineja. Antra karta Lietuva ištiko siaubo šokas – vel naikinami žmones be jokios kaltes. Kauno VI forte kasdien badu numarinama iki 400 karo belaisviu. Už pyliavu nepristatyma Vilniaus komisariato gestapininkai sušaudo po 5 kiekvieno valsciaus ukininkus ir palieka miesteliu aikštese. Už pašauta vokieciu pareiguna sudeginamas visas kaimas arba sušaudoma 100 iš eiles susemtu apylinkes gyventoju. Kauno Ažuolyne ir Vilniaus Katedros aikšteje kybo pakartieji. „Gerbiamas pone pilieti, / Tu jau kojomis žemes nelieti. / Ant šakos tu švieti pakabintas, / Kaip Naujosios Europos žibintas“, – ironiškai eiliavo anoniminis autorius.

Hitlerine Vokietija visiškai neketino prisiimti tautu išlaisvinimo misijos. Jai terupejo išplesti „gyvybine erdve“ germanu rasei, kuri ikunija geriausias žmonijos dorybes, ir apvalyti užkariauta teritorija nuo žydu – „Europos vežio“, nes rasiu kova – tikrasis istorijos proceso variklis (A.Rosenbergas). „Visas Pabaltijys turi tapti imperijos dalimi“, – pareiške A.Hitleris 1941 m. vasara, isitikines, kad bolševizmas jau sutriuškintas. Sudarinejami smulkus „liliputiniu respubliku“ kolonizavimo planai: deportuoti 50 % latviu ir estu, 85 % lietuviu ir ikurdinti 650 000 vokieciu – pakankamas skaicius nutautinti šiai teritorijai. Kiekviena diena Kaune apsigyvena po 300 vokieciu, todel lietuviai tures išsikelti iš centro i pakrašcius. Vokieciu kalba paskelbiama „tautas jungiancia kalba“, – ji yra „tarnybine“, o lietuviu tik „leistina“. Ostlando komisarai žiurejo i Lietuva kaip i karo grobi – visi krašto resursai priklauso Vokietijai; gatvese, aikštese, kino teatruose ir bažnyciose jaunimas gaudomas Reicho darbo tarnybai bei Vokietijos fabrikams; nepaklusniu inteligentu, karininku, i Lietuva atbegusiu klaipediškiu kontingentai siunciami i Štuthofo, Dachau, Birkenau stovyklas. „Kas yra baisesni žudikai – bolševikai ar naciai?“ – klause 1943 m. antinacines rezistencijos laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“.

Dideli vargai, areštai, žutys lauke komunistinio aktyvo ir sovietines santvarkos simpatiku, kurie pirmosiomis karo dienomis išbego ieškoti prieglobscio „socializmo tevyneje“. Jau prie senosios SSRS sienos 23 000 pabegeliu minia sulaike NKVD užtvaros, medžiojancios šnipus ir diversantus. Milicininkai, ginkluoti dar smetoniniu laiku pistoletais, šaudomi vietoje. Sušaudymui buvo išrikiuoti ir visi Lietuvos komjaunimo vadovai (tarp kitu ir E.Mieželaitis), išgelbeti atsitiktinai. I lietuvius komunistus, vilkincius angliškos medžiagos kostiumais ir nemokancius rusiškai, žiurima kaip i fašistus. Niekada nebus pamiršta „lietuviu klasta“, kai pakrike Raudonosios armijos daliniai buvo apšaudomi vos ne kiekviename Lietuvos bažnytkaimyje. Net pamaskveje areštuojami Lietuvos korpuso karininkai, ištikimai nueje ilga kruvinu mušiu kelia. Tik 1941 m. pabaigoje Stalinas leido steigti lietuviška šauliu divizija, kuri 1943 m. žiema, mesta i ataka be artilerijos antpuoliu ties Aleksejevkos kaimu, neteko beveik trecdalio savo sudeties.

Karas nepaprastai pablogino ištremtu lietuviu padeti. Sibiro lageriu viršininkai juos laike „fašistais“, kuriuos reikia kuo greiciau pribaigti sunkiu fiziniu darbu. 1941 m. žiema Kraslago lageryje išmarinta 2000 vyru. Moterys su vaikais nuplukdomos prie Laptevu juros, paliekamos ant pliko ledkalnio, kad žutu nuo Arktikos šalcio ir bado. Lietuvos TSR vidaus reikalu komisariato igaliotiniai važineja po Sibiro lagerius ir ištremtuju gyvenamasias vietas, sudarinedami baudžiamasias bylas (ketinimai pabegti pas vokiecius) buvusiems Lietuvos diplomatams, profesoriams, žurnalistams, kiekvienam atseikedami po 25 metus. Pasmerkti sunaikinimui („Tu buvai klasinis priešas dar negimes“), ištremtieji ir nuteistieji lietuviai gyvena viltimi: vasara atplauks Amerikos laivai i Šiaures uostus ir juos visus išgabens… Jie, aišku, nežinojo JAV prezidento F.D.Roosevelto žodžiu, pasakytu lordui E.Halifaksui: „[…] Nera ko rupintis Baltijos valstybemis, nes ju padetis iš esmes priklauso nuo Rusijos kariniu laimejimu, o jeigu Rusija jas vel okupuotu, tai nei Jungtines Valstijos, nei Anglija negaletu jos iš ten išstumti, jos ir nesuimtu“.

Lietuviu tauta, atsidurusi dvieju totalitariniu imperiju kovos lauke, buvo plešoma i priešingas puses, skirtingas santvarkas ir vienas kita neigiancius veiksmus. Lietuviškoji šauliu divizija grumesi Kursko fronte prieš hitlerini Wehrmachta, o lietuviškieji savisaugos batalionai, atsiusti iš Kauno, talkininkavo tam Wehrmachtui, gaudydami baltarusiu partizanus. L.Gira laikraštyje „The New York Times“ itikinejo, kad „lietuviai nori grižti i Sovietu Sajunga“, o antinacinis pogrindžio laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“ skelbe, kad Lietuvai „dabar beliko tik proangliškai amerikietiška orientacija“, nes „prosovietines ir
orientacijos“ galutinai subankrutavo. Tad vieni lietuviai, patikeje socializmo doktrina, žutbutinai troško Sovietu Sajungos pergales (tik ji gražins i namus), o kiti lietuviai, sieke tautines nepriklausomybes, tikejosi, kad „anglosaksai sutvarkys Europa“ ir igyvendins 1941 m. paskelbta Atlanto chartija („Pripažista visoms tautoms teise pasirinkti tokia valdymosi forma, kokia ras reikalinga, ir pripažista atstatyti suverenumo teises ir savaranku gyvenima tiems kraštams, kuriems tatai smurto keliu buvo pagrobta“).

Lietuviu literaturini gyvenima karas taip pat perskele i du teritorinius ir ideologinius centrus. Jau 1941 m. rudeni K.Preikšas sušaukia Penzoje atsidurusius lietuviu rašytojus ir ispeja: teks rašyti i spauda ir kalbeti per radija savo vardu, rizikuojant paliktu šeimu likimu, arba eiti i fronta eiliniais kareiviais. Iš Maskvos 6 kartus per diena buvo transliuojamos lietuviškos laidos, kuriu metu kalbedavo L.Gira, A.Venclova, J.Šimkus, K.Korsakas, J.Baltušis, P.Cvirka, J.Marcinkevicius, J.Banaitis, suvokdami, kad ju žodis gali reikšti pražuti artimiesiems. 1942 m. Maskvoje buvo sudarytas Lietuvos tarybiniu rašytoju sajungos biuras (atsak. sekretorius K.Korsakas), kuris telke lietuviu rašytojus, organizavo išvykas i lietuviškaja divizija, reikalavo prisiusti naujai parašytus kurinius, ruoše susitikimus su LKP vadovais, kurie duodavo kurejams „principiniu nurodymu“ („Drg. Salomeja atitrukus nuo gyvenimo. Jos eilese daug pesimizmo“). 1942 m. pradeta leisti laikrašcius – „Tiesa“, „Tarybu Lietuva“, „Tevyne šaukia“, „Literatura ir menas“. 1943 m. pasirode literaturinis almanachas „Pergale“ (veliau virtes žurnalu). Maskvoje buvo spausdinamos ir nedidelio formato lietuviškos knygeles (2000-10 000 egz. tiražu) ir metomos iš lektuvu i okupuota Lietuva kartu su atsišaukimais (kartais tai budavo S.Neries eileraštis). Spausdinto žodžio paskirtis – „padeti laimeti ta kara“, buti idejiniu ir moraliniu rezervu kovojanciai lietuviškajai divizijai bei sovietiniams partizanams.

Lietuviu rašytojai, nublokšti karo i Ufa, Alma Ata, Saratova, kure eilerašcius, apsakymus, apybraižas pagal pagrindini to meto sovietines literaturos šuki – nesitraukti, grumtis iki paskutinio atodusio, atsilaikyti. Žutbutine kova apdainuojama A.Venclovos, K.Korsako, P.Cvirkos kuriniuose kaip aukšciausias žmogaus pašaukimas. Patetinis heroizacijos tonas tampa literaturines kalbos norma. Su ja grumiasi dramatiško lyrizmo srove, suvokianti kara kaip tragiška anomalija, griaunancia žmogaus gyvenima iki pamatu. Pirma karta lietuviu rašytojai, karštai skelbe tautu susiliejima socializmo pagrindu, suprato esa trypiamos ir marinamos tautos vaikai. S.Neries lyrikoje tauta iškilo kaip aukšciausia vertybe, kuriai poete lenkesi su sielvartu ir graužatimi, prašydama suprasti ja ir net gailedamasi del pasirinkto kelio, nuvedusio toli nuo Lietuvos. „Ar galejau iš pusiaukeles sugrižti? / Ar galejau – tais paciais keliais? / Gena, gena pikto dievo rykšte, – / Atgalion ir atsigrežt neleis“.

Laikinoji Lietuvos vyriausybe, gražinusi tautine krypti švietimo ir kulturos istaigu tinklui, paskatino atkurti ir Lietuviu rašytoju draugija (pirmininkas F.Kirša). Jau pirmomis šios vyriausybes veiklos dienomis pasirode dienrašciai „I laisve“, „Naujoji Lietuva“ (tiražas 200 000 egz.), kur savo kurinius spausdino V.Mykolaitis-Putinas, B.Brazdžionis, J.Šukys, K.Jankauskas, P.Andriušis, J.Žlabys, L.Dovydenas, R.Mackonis, E.Matuzevicius, P.Jurkus ir kt. Literaturiniai almanachai – „Literaturos kalendorius 1942 metams“, „Varpai“ – telke skirtingu kartu ir skirtingu isitikinimu rašytojus. Tolerantiškumo ir europietišku horizontu tradicija atgaivinta „Kurybos“ žurnale (1943-1944), kuriame J.Keliuotis skelbe bendra to meto nuostata: prieškarine ideologine diferenciacija ir partiniai kivircai neteko reikšmes istorijos kataklizme, kuriame galima išlikti tik atsiremus „i visa tauta“.

Ostlando karine cenzura reikalavo versti i vokieciu kalba vos ne kiekviena dienrašcio puslapi (pradžioj vertejavo I.Simonaityte, paleista iš gestapo rusiu). Cenzura leido pristatyti kas menesi ne daugiau kaip 2-3 knygu rankrašcius, reikalaudama, kad didžioji spausdinamu knygu dalis, kaip ir teatruose statomos pjeses, butu vertimai iš vokieciu kalbos. Lietuviška knyga išvysdavo dienos šviesa tik papirkus vokieciu cenzoriu stambiu kyšiu (už viena knygos egzemplioriu l RM). Šitaip buvo išleisti Maironio „Pavasario balsai“, B.Brazdžionio „Per pasauli keliauja žmogus“, S.Zobarsko „Arti žemes“, P.Rimkuno „Kiemenu kaimas“, K.Braduno „Vilniaus varpai“, E.Matuzeviciaus „Audros paukšciai“ ir kt.

Jau 1942 m. paplito antinacinio pogrindžio laikrašciai, spausdinami dideliais tiražais (nuo 2000 iki 10 000 egz.) trijose slaptose spaustuvese. Isikurus 1943 m. Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui, tuose laikrašciuose – „Nepriklausoma Lietuva“, „I laisve“, „Laisves kovotojas“, „Apžvalga“, „Lietuva“, „Tautos žodis“, „Vieninga kova“, „Atžalynas“, „Baltija“ – buvo skelbiamos autoritetingos direktyvos: nestoti i lietuviškaji SS legiona, nieko nesitiketi iš hitlerines Vokietijos, likti savo žemeje ir planingai ruoštis nepriklausomybei – „dar šiais metais (1944 m.) Lietuva bus laisva“. Šiuose laikrašciuose greta valdžios kolaborantu, lietuviu gestapininku ir vokieciu suguloviu pavardžiu sarašo buvo dedami satyriniai eilerašciai, o
straipsniuose dažnai cituojami Maironio, V.Mykolaicio-Putino, B.Brazdžionio posmai. Rezistencijos spaudoje aktyviai dirbo A.Strabulis, buves „Šatrijos“ pirmininkas, J.Ambrazevicius, Z.Ivinskis, V.Jurgutis, A.Maceina, A.J.Greimas, A.Miškinis, B.Raila, H.Blazas, J.Girnius, V.Narbutas, J.Pajaujis ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4454 žodžiai iš 8653 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.