Asmenybės nepriklausomybė
Nepriklausomybės supratimas lemia visą žmogaus gyvenimą. Gyvūnai nelaisvėje paprastai nyksta. Tai yra tikras požymis, kad gamta, valdoma dvasinio pasaulio, nesutinka su jokia vergyste. Neatsitiktinai per pastaruosius šimtmečius žmonija praliejo daug kraujo, kovodama už sąlygine asmens laisvę.
Vis dėlto mes gana miglotai įsivaizduojame laisvę ir nepriklausomybę, kadangi manome, jog kiekvienas iš mūsų turi jiems vidinį poreikį, kurį galės panaudoti savo valia ir noru.
Tačiau įsižiūrėję į žmogaus veiksmus, suprasime, kad juos diktuoja būtinumas, o žmogus neturi jokios valios laisvės. Taip yra todėl, kad išorinis valdymas veikia žmogų dviem jausmais – malonumu arba skausmu (laime arba kančia). Gyvūnas neturi jokio laisvo pasirinkimo. Žmogus pranašesnis už gyvūną tuo, kad sąmoningai gali iškęsti skausmą, žinodamas, jog ateityje jo laukia malonumas. Pavyzdžiui, ligonis sutinka iškęsti skausmingą operaciją, žinodamas, kad pagerės jo savijauta.
Tačiau šis pasirinkimas yra dalykinis apskaičiavimas, kai įvertinamas galimas malonumas kančių atžvilgiu. Paprastu aritmetiniu veiksmu iš būsimo malonumo dydžio atimamas kančios dydis ir jų skirtumas diktuoja žmogui pasirinkimą. Ir jeigu pasiektas malonumas mažesnis už laukiamą – žmogus patiria kančią, o ne džiaugsmą.
Tik traukianti malonumo jėga vadovauja žmogui ir gyvūnams, ja valdoma visa, kas gyva visose gyvenimo stadijose ir lygiuose, todėl tarp jų nėra skirtumo – valios laisvė nepriklauso nuo proto. Dar daugiau, malonumo pobūdžio pasirinkimas nėra laisvas, o diktuojamas visuomenės normų ir skonių. Nėra visiškai nepriklausomo individo, kuris veikia laisvai, asmeniškai.
Žmonės, tikintys valdymu iš aukščiau, laukia atpildo arba bausmės būsimame pasaulyje, o ateistai – šiame. Dėl to žmogui atrodo, kad jis yra laisva asmenybė, savarankiškai gyvenantis ir veikiantis individas, nepriklausomas nuo išorinių jėgų.
Šio reiškinio šaknis yra priežasties-pasekmės dėsnis, veikiantis visą gamtą ir kiekvieną žmogų atskirai.
Taip yra kiekvienoje iš keturių kūrinijos formų: negyvąją gamtą, augmeniją, gyvūniją, žmogų kiekvienu jų egzistavimo pasaulyje momentu veikia priežastingumo ir tikslo dėsnis. Kiekvieną jų būseną nulemia išorinių priežasčių veikimas į iš išorės pasirinktą tikslą – būsimą būseną.
Bet kuris pasaulio objektas nuolat vystosi (t.y. palieka seną formą ir įgyja naują), veikiamas 4 faktorių:
1. Kilmės.
2. Vystymosi kelių, kylančių iš jo prigimties ir todėl nesikeičiančių.
3. Vystymosi kelių, besikeičiančių veikiant išoriniams faktoriams.
4. Vystymosi kelių, keičiantis patiems išoriniams faktoriams.
Pirmasis faktorius – kilmė arba pirminė materija, jos ankstesnė forma. Kadangi kiekvienas objektas nuolat keičia savo formą, tai kiekviena jo forma kitos atžvilgiu yra pirminė, jos vidinės savybės, priklausančios tik nuo kilmės, diktuoja kitą formą ir yra pagrindinis faktorius, jos asmeninė informacija, genas, savybė.
Antrasis faktorius – priežasties-pasekmės vystymosi tvarka, priklausanti nuo objekto kilmės. Ši tvarka nesikeičia: pavyzdžiui, grūdas sudygsta dirvoje ir atsiranda daigas – grūdas neteko savo formos, t.y. visiškai išnyko ir įgijo naują daigo pavidalo formą, kuri, savo ruožtu, įgis naują formą pirmosios pavidalu – grūdo todėl, kad tokia yra jo prigimtis. Keičiasi tik grūdų kiekis ir galbūt kokybė (dydis, skonis). Taigi yra stebima priežasties-pasekmės tvarka, kur viskas priklauso tik nuo objekto kilmės.
Trečiasis faktorius – tos pirminės materijos dalies, kuri keičia savo savybes, priklausomai nuo sąlyčio su išorinėmis jėgomis, priežasties-pasekmės ryšys. Kaip pasekmė, keičiasi grūdo kiekis ir kokybė, nes atsirado papildomi faktoriai (dirva, vanduo, saulė) ir papildė pirminės materijos savybes.
Tačiau kilmės jėga turi didesnę reikšmę negu papildomi faktoriai, todėl keičiasi veislė, bet ne rūšis. Taigi trečiasis faktorius, kaip ir antrasis, yra vidinis objekto faktorius, bet, skirtingai nei antrasis, keičiantis kiekybę ir kokybę.
Ketvirtasis faktorius – veikiančių išorėje jėgų priežasties-pasekmės ryšys, pavyzdžiui, atsitiktinumas, stichija, kaimynai. Paprastai šie keturi faktoriai kartu veikia bet kurį materialųjį individualų objektą.
Žmogui pirmasis faktorius (kilmė, tėvų vaisius) yra pats svarbiausias, kadangi palikuonis tam tikra prasme yra jų kopija, beveik visi tėvų ir prosenelių ypatumai ir mentalitetas pasikartoja jame. Sąvokos ir žinios, kurias įsigijo protėviai, atsiskleidžia palikuonyse kaip įprotis, savybė – net ir nesąmoningai.
Paveldėtos paslėptos dvasinės jėgos daro įtaką visiems jų poelgiams, protėvių įgytos fizinės ir dvasinės savybės perduodamos iš kartos į kartą.
Iš čia kyla įvairiausi žmonių siekimai: tikėjimo, kritinio požiūrio į pasaulį, materialios gerovės, dvasinių ieškojimų, godumo, drovumo ir kt. Visa tai nėra įgytos savybės, o artimų ir tolimų protėvių palikimas, įrašytas tam tikrose smegenų srityse.
Kadangi tai, ką įgijo protėviai, mes paveldime automatiškai, tai šios savybės panašios į grūdą, praradusį žemėje formą. Bet dalis mums perduotų savybių pasireiškia mumyse atvirkščiai, priešingai.
Dėl to, kad pirminė
materija pasireiškia kaip jėgos be išorinės formos, ji gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Apskritai žmogų veikia ir kiti trys faktoriai.
Priežasčių ir jų pasekmių seka, kylanti iš pačios žmogaus kilmės (antrasis faktorius), nesikeičia. Veikiamas aplinkos grūdas dygsta, palaipsniui keisdamas formą, kol naujas grūdas visiškai subręsta, t.y. pirmasis faktorius įgijo pirminės materijos formą, skiriasi tik kiekybe ir kokybe.