Antanas Baranauskas
(1835 – 1902)
Pavardės formos: Baranowski, Baranauskis, Baronas. Pasirašinėjo: A.B., Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis.
Biografija. Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio „Naktis prieš atsisveikinant su gimtine“.
Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas. Jis gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose gausioje „karališkųjų“ valstiečių šeimoje. Poeto vaikystė buvo sunki ir varginga: jis nuo mažens piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus.
Pirmųjų mokslo žinių A.Baranauskas gavo iš savo tėvo. 1845-1848m. lankė Anykščių parapinę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. Sūnui toliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, tad būsimajam poetui teko 1848-1849m. tarnauti Gelvonų klebonijoje, o paskui vėl dirbti tėvų ūkyje. Dėl silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas į valsčiaus raštininkų mokyklą Rumšiškėse (1851-1853). Čia turėjo progos gerai išmokti rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo. Baigęs Rumšiškių mokyklą, A.Baranauskas kurį laiką raštininkavo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Laisvalaikiais mėgino eiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba. Didelę reikšmę turėjo draugystė su K.Praniauskaite, bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo A.Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją. Jos tėvai ir brolis kunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A.Baranauskui sąlygas 1856m. įstoti į Varnių dvasinę seminariją. Besimokydamas (1856-1858) poetas parašė visus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tame tarpe ir „Anykščių šilelį“.
Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (1858-1862), kurią baigęs įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškuose universitetuose. 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi. Tais pačiais metais paskirtas Kauno katedros vikaru, nuo 1867 Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi. Tuo metu susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.
Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių literatūros ir atsidėjo matematikai. Matematiniai jo darbai mokslinės reikšmės neturėjo.
Į senatvę A.Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raštijos. Parašęs keletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į lietuvių kalbą bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo.
A.Baranauskas mirė 1902m. lapkričio 26d., Seinuose, kur ir palaidotas.
Ankstyvoji kūryba lenkų ir lietuvių kalba. Baranauskas savo dienoraštyje rašė, kad pradėjęs eiliuoti nuo 1849 m. Pirmaisiais kūriniais laikytini eiliavimai, kuriais jis atsikirsdavęs į bendraamžių ar namiškių erzinimus. Kai vaiką erzindavę už nevikrumą, apsileidimą, vadindami „nevaleika“, „smalaūsiu“, tai jis atsikirsdavęs:
Oi tu smala, smalaūsi,
Kam tu gaudai mano žūsį?
Mano žūsis tiktai viena,
O tu gaudai trečia diena.
Rumšiškėse Baranauskas rašo daugiausia lenkiškai. Čia jis eiliuoja laiškus tėvams, sveikinimus, eilėmis apmąsto savo likimą, aprašo metų laikus, Nemuno potvynį. Jau ir šioje pačioje ankstyviausioje poeto kūryboje pastebimas talentas: laki fantazija, gebėjimas poetiškai įprasminti net buitiškiausius tikrovės reiškinius, vaizdingas žodis ir frazė. O eilėraštis „Nemuno potvynis Rumšiškėse“ parašytas su švelniu humoru. „Pakilo vanduo ir visai užliejo mūsų namus… Reikėjo būtinai bėgti. Pasivėlinęs Sovickis vos suspėjo pasprukti. Jam prisiėjo gerokai pavargti, iki nusikasė prie tvoros… Aimanavo, laikydamasis tvoros, ir nedrįso kapstytis į krantą… Geraširdis Novachovskis jį ištraukė už ausų… Eičinas lakstė po sodą, pametęs savo pinigus, nusiminęs ir apsiraudojęs… Kitados puikus veidas visai pamėlynavo… Mokiniai, matydami, kad neišvengs bėdos, vanduo nuneš jų skryneles, plūduriuodami vandenyje, vargšai, arba ropodami kaip vėžiai, skryneles nukilojo nuo suolų ir sunešiojo į palėpę“.
Baranauskui raštininkaujant Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir Skuode, lenkiška jo poezija taip pat daugiausia buvo proginė: sveikinimai, poetiniai laiškai, dedikacijos. Susipažinęs su K.Praniauskaite, jis pradėjo galvoti apie kūrybos prasmę, ketino broliams „atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu“. Lyriškumu ir nuoširdumu iki sentimentalumo išsiskiria atsisveikinimo su namiškiais bei K.Praniauskaitei skirti eilėraščiai. Šiuo laikotarpiu poetas pradeda improvizuoti. „Visiems pritariant, aš pirmąkart gyvenime išdrįsau pasakyti… šviežiai mintyse sudėtą, neparašytą eilėraštį“,—
užrašo jis dienoraštyje. Netrukus Baranauskas pradėjo rašyti ir lietuviškas eiles. 1853 m. spalio mėn. poetas dienoraštyje jau pažymėjo: „Rašau lietuviškai eilėraštį, antrašte Šventoja, arba Šventupis“. Eilėraštis neišliko. Spėjama, kad gal tai esąs toliau aptariamas „Saulėtekis“.
Varniuose poetas vis daugiau rašė. Lygiagrečiai su lenkiškomis eilėmis jis parašė ir lietuviškų giesmių bei poetinių laiškų. Paminėtini du jo laiškai, skirti K.Kairiui. Iš jų matyti jauno poeto platėjantys visuomeniniai interesai. Viename laiške pranašaujama lietuvių kalbai ilga ateitis, primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais. Simbolizuodamas Lietuvą medžiu, poetas sako: