Visais laikais žmogų jaudino didingoji ir paslaptingoji Gamta. Yra gamtos vaizdų užburiančių kiekvieną, tokių kaip: Niagaros krioklys ar neįžengiamosios Amazonės džiunglės. Yra tokiu kampelių, kur žmogaus veikla beveik jų nepasiekė, tokiu kaip: Sacharos dykuma arba Antarktidos ledynai…
Šiandien verda aršios diskusijos apie pasaulio užterštumą: vieni teigė, kad pasaulis dar nėra labai užterštas, todėl dar nėra ko jaudintis; antrieji teigė, kad pasaulis yra nepaprastai užterštas ir reikia skubiai kažką daryti ir susimąstyti, ar mūsų, Žemės vaikų, nenubaus pati Gamta už tai, kad galinga žmogaus technika baigia užvaldyti Žemės rutulį…
Aš bandysiu pagrįsti teiginį, kad Gamta myli, moko ir baudžia žmogų…
Gamta mylėjo žmogų jau prieš daug tūkstantmečių. Ji davė drabužių ir maisto. Taipogi šviesą bei šilumą, kurias jis rado prie žaibo uždegto medžio. Jai priklauso Saulė – visų gyvų padarų motina, be kurios negalėtų niekas gyventi. Ji padėjo žmogui išauginti pirmuosius javus kurie kartais tapdavo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu užėjus sausroms ar šalčiams.
Bandydamas ir klysdamas žmogus iš gamtos sužinojo ką galima valgyti ir ko ne, kas yra jo draugai, ir ko reikėtų saugotis, kas yra stipresni už jį ir kas silpnesni. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmogus pradėjo dominuoti tarp kitų Žemės gyventojų jau prieš 15 tūkstančių metų. Deja, jis neatsilygino Gamtai gerumu. Išmokęs beveik tobulai medžioti, Europos žemyne išnaikino daugybę gyvūnų rūšių. Tačiau tai smarkiai pasireiškė Amerikoje kur jis išnaikino tokius galingus žvėris kaip mamutus, liūtus, daugybę paukščių rūšių.