Antika
|Dramatizmas |Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – |
| |skirtingos moralinės nuostatos. |
|Santykis su |Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu,|
|laiku |amžinas grįžimas ir kartojimasis. |
| |Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios |
| |raiška. |
|Santykis su |Aplinka neturi reikšmės, žmogus yra |
|aplinka |visiškai priklausomas nuo dievų valios ir |
| |lemties. |
|Kiti |Glaudus ryšys su gyva tautosakine |
|estetikos |tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų |
|principai |literatūra), su literatūros tradicija |
| |(romėnų literatūra). Visatos jėgų |
| |sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos |
| |pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas |
| |kaip maksimaliai gražus, kilnus ir gerai |
| |sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, |
| |tobulumo ir harmonijos idealą. Dėmesys |
| |kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. |
| |Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai|
| |turi tiek prasmės, kiek kartoja dievų |
| |įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių |
| |žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus |
| |yra griežtai baudžiamas. Visuomenės |
| |interesai vertinami labiau už asmeninius. |
| |Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški, |
| |ryškinamas pastovus būdo bruožas. |
| |Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų |
| |vienumų (laiko, erdvės, veiksmo) taisyklė |
| |dramos kūriniuose. Deus ex machina. |
| |Romėnai kartoja ir papildo pasaulio |
| |harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti |
| |darną ir grožį idėją, saiko principus. |
|Stiliaus |Detalus komponavimas ir platesnių, ir |
|bruožai |pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. |
| |Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. |
| |Monumentalumas. Patetika ir harmoninga |
| |ramybė. |
|Žanrai |Susiformavo pagrindimai epo, lyrikos, |
| |dramos žanrai. Grynieji žanrai. |
|Atstovai |Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, |
| |Euripidas, Vergilijus, Ovidijus, Horacijus,|
| |Ezopas, Fedras. |
Viduramžiai
(V – XV a.)
|Dramatizmas |Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – |
| |skirtingos moralinės nuostatos ir |
| |idėjos. Konfliktas sprendžiamas Dievo ir|
| |dieviškumo naudai. Dvasinio tobulėjimo |
| |idėja. |
|Santykis su |Mistinis laikas, duotas Dievo, todėl |
|laiku |amžinas. Dievas sukūrė pasaulį ir laiką |
| |iš nieko. Laikas – tai linija, turinti |
| |pradžią ir pabaigą. |
| |Visuomeninis, buitinis laikas (liaudinė,|
| |riterinė, miestelėnų literatūra). |
|Santykis su |Žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika.|
|aplinka |Ne materiali realybė, o idealybė. |
| |Žmogaus likimą lemia Dievo valia. |
| |Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį |
| |vertinti, pažinti. |
|Kiti estetikos|Išaukštinti žmogaus asketizmą ir |
|principai |kentėjimą. Kurti meną, kuriame išryškėtų|
| |ne daiktiškoji, o dvasinė – |
| |aukščiausioji idėja, amžina, nekintama |
| |tvarka ir pastovumas. Individas – luomo |
| |atstovas, jo veikla griežtai |
| |reglamentuojama. |
| |Liaudinė kryptis. Feodalinės ir |
| |krikščioniškosios ideologijos |
| |atspindžiai. Ryški kolektyvinė savimonė.|
| |Idealizuoti herojai. Pastangos |
| |psichologiškai pagrįsti veikėjus ir |
| |kovos epizodus. Tarnavimas ir ištikimybė|
| |tėvynei, karaliui, religijai. |
| |Bažnytinė literatūra. Sudvejinto |
| |pasaulio modelis, scholastiniai ginčai. |
| |Dievo baimė, asketizmas (kūniškojo |
| |gyvenimo niekinimas). Piligrimų gyvenimo|
| |aprašymai, šventųjų regėjimai. |
| |Charakteriai – idėjų ruporai. Riterinė |
| |literatūra. Didžiausia vertybė – garbė, |
| |tarnyba siuzerenui ir ištikimybė. |
| |Garbingas žodžio laikymasis, drąsa, |
| |riteriškumas. Kurtuazinės meilės etika, |
| |avantiūros (nuotykio) motyvas, |
| |fantastikos elementai. Pagarba moteriai |
| |kaip asmenybei. Lemties ir atsitiktinumo|
| |problema. Riterio idealas.
|
| |Miestelėnų literatūra. Žmogaus laisvė – |
| |cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas |
| |perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio |
| |į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos.|
| |Žmogaus dorovė – ne jo originalumas, o |
| |atvirkščiai – maksimalus įsiliejimas į |
| |korporaciją, dieviškąją tvarką. Satyrinė|
| |didaktinė dvasia. |
|Stiliaus |Alegorinis vaizdų pobūdis, |
|bruožai |fantastiškumas. Didingumas. |
| |Hiperbolizacija. Vaizdingumo |
| |primityvumas. Satyriškumas, komiškumas, |
| |didaktiškumas. Dėmesys lyrinio bei |
| |satyrinio žanro formai. |
|Žanrai |Herojinis epas, riterinis romanas, |
| |lyrikos žanrai, drama (mirakliai, |
| |misterija, moralitė, soti, farsas). |
|Atstovai |Kretjenas de Trua, Tomas Akvinietis, |
| |Dantė, F. Vijonas. |
| |Architektūros paminklai: gotikinės |
| |Šiaurės Prancūzijos katedros (Paryžiaus |
| |katedra), Perkūno namai Kaune, Šv. Onos |
| |bažnyčia Vilniuje. |
Renesansas
(Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)
|Dramatizmas|Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis|
| |vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas |
| |su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties|
| |ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio |
| |normų konfliktas sprendžiamas arba |
| |kolektyvo, arba individo naudai. |
|Santykis su|Laikas yra kintantis žemiškas procesas. |
|laiku |Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. |
| |Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos |
| |raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį |
| |idėja. |
|Santykis su|Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, |
|aplinka |jo prigimtis. Žmogaus elgesį modifikuoja |
| |aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo|
| |aplinkos. Agresyvus santykis su |
| |daiktiškąja realybe, kurioje norima |
| |išsikovoti patogią vietą. Tikrovės |
| |kontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, |
| |kas fantastiška. |
|Kiti |Menas imituoja tikrovę; siekdamas |
|estetikos |perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia|
|principai |turi orientuotis ne į pavienius tikrovės |
| |reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, |
| |atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. |
| |Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės |
| |būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. |
| |Teikiama žemiški žmogaus interesai, |
| |sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas,|
| |džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. |
| |Pasaulio meninio atkūrimo principas – |
| |vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką |
| |įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė.|
| |Vaizduojama fantastiškos žmogaus |
| |galimybės, pabrėžiamas sumanumas, |
| |šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. |
| |Universalus žmogus, nuolatinis žinių |
| |troškimas. |
| |Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis |
| |nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja |
| |žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. |
| |Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė|
| |tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys |
| |nuotykiams, stebuklams, fantastikai. |
| |Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo|
| |traktavimas. Idealų ir tikrovės |
| |prieštaravimas. |
| |Charakterių prieštaringumas, |
| |individualumas, dinamiškumas. |
| |Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų |
| |menininkų kūryba negu gamta). |
|Stiliaus |Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai,|
|bruožai |panaudojama mitologiniai ir bibliniai |
| |siužetai, folkloro tradicijos, siekiama |
| |meninės harmonijos. |
| |Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir |
| |tragiškumo. |
| |Filosofiniai ir psichologiniai elementai. |
| |Humoras, satyra ir groteskas. |
| |Natūralistiškumas, kritiškumas. Lyrinis |
| |jausmingumas. Fantastinė hiperbolė. |
| |Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos |
| |jungimas su humanistine erudicija. |
|Žanrai |Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, |
| |pastoralė, sonetas, odė, poema, drama |
| |(tragikomedija, komedija, tragedija). |
|Atstovai |F. Petrarka, Dž.
Bokačas, F. Rablė, E. |
| |Spenseris, V. Šekspyras, M. de |
| |Servantesas, L. de Vega. |
| |Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. |
| |Daukša. |
| |Architektūros paminklai: Šv. Petro |
| |bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir |
| |Panemunės pilys, Vilniaus universiteto |
| |rūmai (Didysis kiemas). |
Barokas
(XVI a. pab. – XVIII a. vid.)
|Dramatizmas |Vidinis konfliktas, kurio esmė – |
| |egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo |
| |valia, hedonizmas ir asketizmas. |
| |Konfliktas susijęs su jausmais, |
| |aistromis, kurias sunku suvaldyti. |
| |Svarbiau intriga, o ne charakteris. |
|Santykis su |Dvilypis požiūris: realybės laikas, |
|laiku |paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio|
| |netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. |
| |Trumpalaikė gyvenimo realybė |
| |sugretinama su amžinybės mastais. |
| |Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką. |
|Santykis su |Prieštaringas santykis: gyvenimas – |
|aplinka |iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, |
| |džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas |
| |Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos |
| |Malonės. |
|Kiti |Sugrįžta krikščioniški idealai. |
|estetikos |Nuostatos, eliminuojančios antiką. |
|principai |Religinis sukauptumas, antgamtiniai |
| |siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma|
| |jungti priešybes: realybę ir tikimybę. |
| |Suvokiamas būties laikinumas ir |
| |tuštumas. Mokomasi džiaugtis žemės |
| |malonumais, bet kartu prisimenama |
| |mirties neišvengiamumas. Dominuoja |
| |mirties tema. Iš |
| |čia išplaukia ironiškas požiūris į |
| |žemiškąsias vertybes. |
| |Garbės ir teisės pasirinkimo problema. |
| |Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo |
| |būtinumas, vaizdų efektingumas. |
| |Monumentalumas. |
| |Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą |
| |skonį (estetizmas). |
| |Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau |
| |gamtos kuriamo grožio. |
| |Didaktinė, moralizuojanti tendencija. |
|Stiliaus |Specifinis menų pagrindas – metafora. |
|bruožai |Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, |
| |retorinės puošmenos, daug išorinių |
| |efektų. |
| |Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas |
| |tame pačiame kūrinyje, burleska kaip |
| |prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.|
| |Visi meninio kūrinio elementai siejami |
| |su leitmotyvu. |
| |Emblemiškumas, alegoriškumas, |
| |fantastiškumas, elegiškumas, groteskas,|
| |bufonada, hiperbolizavimas. |
|Žanrai |Lyrika, drama, burleskinis romanas. |
|Atstovai |Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de |
| |Gongora. |
| |Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, |
| |M. K. Sarbievijus. |
| |Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo |
| |bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba. |
| |J. S. Bacho muzika. |
Klasicizmas
(XVII – XIX a. pr.)
|Dramatizmas |Viešųjų ir privačių reikalų, pareigos |
| |ir jausmo konfliktas. Asmeninės laimės|
| |aukojimas aukštesniems dalykams. |
| |Žmogaus bejėgiškumas lemties |
| |akistatoje. |
|Santykis su |Istorinis laikas – kartojimosi |
|laiku |procesas (pakilimai ir nuosmukiai). |
| |Istorijos įvykių priklausomybė nuo |
| |žmogui nepavaldžių faktorių (Dievo |
| |valios). |
|Santykis su |Žmogaus elgesį sąlygoja idealūs, bet |
|aplinka |žemiškos kilmės veiksniai – visuomenės|
| |nuomonė, etinės normos ir elgesio |
| |principai. Žmogaus prigimtis ir |
| |charakteris – iš anksto (gamtos) |
| |nulemti. |
|Kiti |Gamtos ir visuomenės tvarka |
|estetikos |sukilninama pagal aiškumo, darnumo ir |
|principai |saikingumo, griežtos simetrijos |
| |dėsnius. Antikinis menas – grožio |
| |etalonas. Antikinės medžiagos gausa |
| |(siužetai, atspindintys visuotinius |
| |prigimties ir
dėsningumus, |
| |griežta žanrų reglamentacija, kalbos |
| |grynumas, dėmesys dvasiai, o ne |
| |išoriniam veiksmui). |
| |Orientavimasis į reikšmingą tematiką, |
| |neeilines asmenybes, aistras, |
| |taisykles, turinčias garantuoti tobulą|
| |meno kūrinį. Pagrindinis klasicizmo |
| |reikalavimas turi atitikti įprastinę |
| |gyvenimiškąją patirtį, kuri būtų |
| |logiška, aiški ir paprasta, |
| |neprieštarautų tiesai, gamtos |
| |dėsniams. Protas vertinamas labiau už |
| |jausmą. Siekiama universalumo |
| |prisilaikant racionalizmo filosofijos |
| |postulatų. |
| |Laikomasi griežtų meno taisyklių. Kas |
| |neatitinka proto ir logikos |
| |reikalavimų, tas negali žavėti, veikti|
| |estetiškai. Meninio vaizdo ir |
| |charakterio visuotinumas, |
| |objektyvumas. Griežtai atskiriami |
| |teigiami ir neigiami bruožai. |
| |Psichologinis elgesio pagrįstumas. |
| |Žmogaus aistra vaizduojama jau |
| |susiformavusi, nėra jos plėtros, |
| |augimo. Charakterių statiškumas. |
| |Grožio sąvokos visuotinumas. Moralinių|
| |vertybių gradacija. |
|Stiliaus |Normatyvinė stilistika – aukštuosius |
|bruožai |ir žemuosius žanrus atitinkantys |
| |kalbos stiliai. |
| |Dėmesys kompozicijos griežtumui ir |
| |darnai. |
| |Didaktizmas. Simetriškumas. |
| |Autoriaus objektyvumas, nešališkumas. |
| |Aforistiniai apibendrinimai. |
| |Suprantama, aiški, be retorinių |
| |vingrybių kalba. |
|Žanrai |Drama (komedija, tragedija). |
| |Pasakėčia. Satyra. Aforistiniai |
| |žanrai. |
|Atstovai, |P. Kornelis, Ž. Rasinas, Moljeras, |
|kitos meno |vėlyvoji J. V. Gėtės ir F. Šilerio |
|rūšys |kūryba. Atskiri bruožai D. Poškos, S. |
| |Stanevičiaus, A. Strazdo, K. |
| |Donelaičio kūryboje. Architektūroje: |
| |Versalio rūmai ir parkas. |
| |Lietuvoje: Arkikatedra, Dailės |
| |muziejus (aut. L. Stuoka-Gucevičius), |
| |Verkių rūmai, Prezidentūros rūmai |
| |(vėlyvasis klasicizmas). |
Švietimo epocha
Racionalusis laikotarpis
(XVIII a. – XIX a. pr.)
|Dramatizmas |Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio |
| |konflikto elementai). Konfliktas tarp |
| |individo ir visuomenės rutuliojamas kaip|
| |kova su luominėmis tradicijomis, |
| |prietarais, religiniu fanatizmu, |
| |sugedusiais papročiais. |
|Santykis su |Laiko samprata panaši kaip XVII a. Ji |
|laiku |praplečiama, apima šeimos ir |
| |bendruomenės gyvenimą. |
|Santykis su |Žmogaus ir aplinkos santykiai kinta |
|aplinka |keičiantis ne žmogui, o kintant |
| |visuomeninėms ir buitinėms sąlygoms. |