Epochos
5 (100%) 1 vote

Epochos

Antika

|Dramatizmas |Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – |

| |skirtingos moralinės nuostatos. |

|Santykis su |Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu,|

|laiku |amžinas grįžimas ir kartojimasis. |

| |Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios |

| |raiška. |

|Santykis su |Aplinka neturi reikšmės, žmogus yra |

|aplinka |visiškai priklausomas nuo dievų valios ir |

| |lemties. |

|Kiti |Glaudus ryšys su gyva tautosakine |

|estetikos |tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų |

|principai |literatūra), su literatūros tradicija |

| |(romėnų literatūra). Visatos jėgų |

| |sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos |

| |pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas |

| |kaip maksimaliai gražus, kilnus ir gerai |

| |sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, |

| |tobulumo ir harmonijos idealą. Dėmesys |

| |kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. |

| |Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai|

| |turi tiek prasmės, kiek kartoja dievų |

| |įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių |

| |žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus |

| |yra griežtai baudžiamas. Visuomenės |

| |interesai vertinami labiau už asmeninius. |

| |Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški, |

| |ryškinamas pastovus būdo bruožas. |

| |Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų |

| |vienumų (laiko, erdvės, veiksmo) taisyklė |

| |dramos kūriniuose. Deus ex machina. |

| |Romėnai kartoja ir papildo pasaulio |

| |harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti |

| |darną ir grožį idėją, saiko principus. |

|Stiliaus |Detalus komponavimas ir platesnių, ir |

|bruožai |pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. |

| |Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. |

| |Monumentalumas. Patetika ir harmoninga |

| |ramybė. |

|Žanrai |Susiformavo pagrindimai epo, lyrikos, |

| |dramos žanrai. Grynieji žanrai. |

|Atstovai |Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, |

| |Euripidas, Vergilijus, Ovidijus, Horacijus,|

| |Ezopas, Fedras. |

Viduramžiai

(V – XV a.)

 

|Dramatizmas |Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – |

| |skirtingos moralinės nuostatos ir |

| |idėjos. Konfliktas sprendžiamas Dievo ir|

| |dieviškumo naudai. Dvasinio tobulėjimo |

| |idėja. |

|Santykis su |Mistinis laikas, duotas Dievo, todėl |

|laiku |amžinas. Dievas sukūrė pasaulį ir laiką |

| |iš nieko. Laikas – tai linija, turinti |

| |pradžią ir pabaigą. |

| |Visuomeninis, buitinis laikas (liaudinė,|

| |riterinė, miestelėnų literatūra). |

|Santykis su |Žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika.|

|aplinka |Ne materiali realybė, o idealybė. |

| |Žmogaus likimą lemia Dievo valia. |

| |Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį |

| |vertinti, pažinti. |

|Kiti estetikos|Išaukštinti žmogaus asketizmą ir |

|principai |kentėjimą. Kurti meną, kuriame išryškėtų|

| |ne daiktiškoji, o dvasinė – |

| |aukščiausioji idėja, amžina, nekintama |

| |tvarka ir pastovumas. Individas – luomo |

| |atstovas, jo veikla griežtai |

| |reglamentuojama. |

| |Liaudinė kryptis. Feodalinės ir |

| |krikščioniškosios ideologijos |

| |atspindžiai. Ryški kolektyvinė savimonė.|

| |Idealizuoti herojai. Pastangos |

| |psichologiškai pagrįsti veikėjus ir |

| |kovos epizodus. Tarnavimas ir ištikimybė|

| |tėvynei, karaliui, religijai. |

| |Bažnytinė literatūra. Sudvejinto |

| |pasaulio modelis, scholastiniai ginčai. |

| |Dievo baimė, asketizmas (kūniškojo |

| |gyvenimo niekinimas). Piligrimų gyvenimo|

| |aprašymai, šventųjų regėjimai. |

| |Charakteriai – idėjų ruporai. Riterinė |

| |literatūra. Didžiausia vertybė – garbė, |

| |tarnyba siuzerenui ir ištikimybė. |

| |Garbingas žodžio laikymasis, drąsa, |

| |riteriškumas. Kurtuazinės meilės etika, |

| |avantiūros (nuotykio) motyvas, |

| |fantastikos elementai. Pagarba moteriai |

| |kaip asmenybei. Lemties ir atsitiktinumo|

| |problema. Riterio idealas.
|

| |Miestelėnų literatūra. Žmogaus laisvė – |

| |cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas |

| |perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio |

| |į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos.|

| |Žmogaus dorovė – ne jo originalumas, o |

| |atvirkščiai – maksimalus įsiliejimas į |

| |korporaciją, dieviškąją tvarką. Satyrinė|

| |didaktinė dvasia. |

|Stiliaus |Alegorinis vaizdų pobūdis, |

|bruožai |fantastiškumas. Didingumas. |

| |Hiperbolizacija. Vaizdingumo |

| |primityvumas. Satyriškumas, komiškumas, |

| |didaktiškumas. Dėmesys lyrinio bei |

| |satyrinio žanro formai. |

|Žanrai |Herojinis epas, riterinis romanas, |

| |lyrikos žanrai, drama (mirakliai, |

| |misterija, moralitė, soti, farsas). |

|Atstovai |Kretjenas de Trua, Tomas Akvinietis, |

| |Dantė, F. Vijonas. |

| |Architektūros paminklai: gotikinės |

| |Šiaurės Prancūzijos katedros (Paryžiaus |

| |katedra), Perkūno namai Kaune, Šv. Onos |

| |bažnyčia Vilniuje. |

Renesansas

(Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)

 

|Dramatizmas|Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis|

| |vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas |

| |su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties|

| |ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio |

| |normų konfliktas sprendžiamas arba |

| |kolektyvo, arba individo naudai. |

|Santykis su|Laikas yra kintantis žemiškas procesas. |

|laiku |Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. |

| |Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos |

| |raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį |

| |idėja. |

|Santykis su|Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, |

|aplinka |jo prigimtis. Žmogaus elgesį modifikuoja |

| |aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo|

| |aplinkos. Agresyvus santykis su |

| |daiktiškąja realybe, kurioje norima |

| |išsikovoti patogią vietą. Tikrovės |

| |kontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, |

| |kas fantastiška. |

|Kiti |Menas imituoja tikrovę; siekdamas |

|estetikos |perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia|

|principai |turi orientuotis ne į pavienius tikrovės |

| |reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, |

| |atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. |

| |Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės |

| |būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. |

| |Teikiama žemiški žmogaus interesai, |

| |sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas,|

| |džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. |

| |Pasaulio meninio atkūrimo principas – |

| |vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką |

| |įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė.|

| |Vaizduojama fantastiškos žmogaus |

| |galimybės, pabrėžiamas sumanumas, |

| |šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. |

| |Universalus žmogus, nuolatinis žinių |

| |troškimas. |

| |Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis |

| |nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja |

| |žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. |

| |Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė|

| |tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys |

| |nuotykiams, stebuklams, fantastikai. |

| |Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo|

| |traktavimas. Idealų ir tikrovės |

| |prieštaravimas. |

| |Charakterių prieštaringumas, |

| |individualumas, dinamiškumas. |

| |Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų |

| |menininkų kūryba negu gamta). |

|Stiliaus |Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai,|

|bruožai |panaudojama mitologiniai ir bibliniai |

| |siužetai, folkloro tradicijos, siekiama |

| |meninės harmonijos. |

| |Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir |

| |tragiškumo. |

| |Filosofiniai ir psichologiniai elementai. |

| |Humoras, satyra ir groteskas. |

| |Natūralistiškumas, kritiškumas. Lyrinis |

| |jausmingumas. Fantastinė hiperbolė. |

| |Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos |

| |jungimas su humanistine erudicija. |

|Žanrai |Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, |

| |pastoralė, sonetas, odė, poema, drama |

| |(tragikomedija, komedija, tragedija). |

|Atstovai |F. Petrarka, Dž.
Bokačas, F. Rablė, E. |

| |Spenseris, V. Šekspyras, M. de |

| |Servantesas, L. de Vega. |

| |Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. |

| |Daukša. |

| |Architektūros paminklai: Šv. Petro |

| |bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir |

| |Panemunės pilys, Vilniaus universiteto |

| |rūmai (Didysis kiemas). |

Barokas

(XVI a. pab. – XVIII a. vid.)

 

|Dramatizmas |Vidinis konfliktas, kurio esmė – |

| |egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo |

| |valia, hedonizmas ir asketizmas. |

| |Konfliktas susijęs su jausmais, |

| |aistromis, kurias sunku suvaldyti. |

| |Svarbiau intriga, o ne charakteris. |

|Santykis su |Dvilypis požiūris: realybės laikas, |

|laiku |paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio|

| |netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. |

| |Trumpalaikė gyvenimo realybė |

| |sugretinama su amžinybės mastais. |

| |Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką. |

|Santykis su |Prieštaringas santykis: gyvenimas – |

|aplinka |iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, |

| |džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas |

| |Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos |

| |Malonės. |

|Kiti |Sugrįžta krikščioniški idealai. |

|estetikos |Nuostatos, eliminuojančios antiką. |

|principai |Religinis  sukauptumas, antgamtiniai |

| |siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma|

| |jungti priešybes: realybę ir tikimybę. |

| |Suvokiamas būties laikinumas ir |

| |tuštumas. Mokomasi džiaugtis žemės |

| |malonumais, bet kartu prisimenama |

| |mirties neišvengiamumas. Dominuoja |

| |mirties tema. Iš |

| |čia išplaukia ironiškas požiūris į |

| |žemiškąsias vertybes. |

| |Garbės ir teisės pasirinkimo problema. |

| |Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo |

| |būtinumas, vaizdų efektingumas. |

| |Monumentalumas. |

| |Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą |

| |skonį (estetizmas). |

| |Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau |

| |gamtos kuriamo grožio. |

| |Didaktinė, moralizuojanti tendencija. |

|Stiliaus |Specifinis menų pagrindas – metafora. |

|bruožai |Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, |

| |retorinės puošmenos, daug išorinių |

| |efektų. |

| |Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas |

| |tame pačiame kūrinyje, burleska kaip |

| |prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.|

| |Visi meninio kūrinio elementai siejami |

| |su leitmotyvu. |

| |Emblemiškumas, alegoriškumas, |

| |fantastiškumas, elegiškumas, groteskas,|

| |bufonada, hiperbolizavimas. |

|Žanrai |Lyrika, drama, burleskinis romanas. |

|Atstovai |Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de |

| |Gongora. |

| |Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, |

| |M. K. Sarbievijus. |

| |Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo |

| |bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba. |

| |J. S. Bacho muzika. |

Klasicizmas

(XVII – XIX a. pr.)

 

|Dramatizmas |Viešųjų ir privačių reikalų, pareigos |

| |ir jausmo konfliktas. Asmeninės laimės|

| |aukojimas aukštesniems dalykams. |

| |Žmogaus bejėgiškumas lemties |

| |akistatoje. |

|Santykis su |Istorinis laikas – kartojimosi |

|laiku |procesas (pakilimai ir nuosmukiai). |

| |Istorijos įvykių priklausomybė nuo |

| |žmogui nepavaldžių faktorių (Dievo |

| |valios). |

|Santykis su |Žmogaus elgesį sąlygoja idealūs, bet |

|aplinka |žemiškos kilmės veiksniai – visuomenės|

| |nuomonė, etinės normos ir elgesio |

| |principai. Žmogaus prigimtis ir |

| |charakteris – iš anksto (gamtos) |

| |nulemti. |

|Kiti |Gamtos ir visuomenės tvarka |

|estetikos |sukilninama pagal aiškumo, darnumo ir |

|principai |saikingumo, griežtos simetrijos |

| |dėsnius. Antikinis menas – grožio |

| |etalonas. Antikinės medžiagos gausa |

| |(siužetai, atspindintys visuotinius |

| |prigimties ir
dėsningumus, |

| |griežta žanrų reglamentacija, kalbos |

| |grynumas, dėmesys dvasiai, o ne |

| |išoriniam veiksmui). |

| |Orientavimasis į reikšmingą tematiką, |

| |neeilines asmenybes, aistras, |

| |taisykles, turinčias garantuoti tobulą|

| |meno kūrinį. Pagrindinis klasicizmo |

| |reikalavimas turi atitikti įprastinę |

| |gyvenimiškąją patirtį, kuri būtų |

| |logiška, aiški ir paprasta, |

| |neprieštarautų tiesai, gamtos |

| |dėsniams. Protas vertinamas labiau už |

| |jausmą. Siekiama universalumo |

| |prisilaikant racionalizmo filosofijos |

| |postulatų. |

| |Laikomasi griežtų meno taisyklių. Kas |

| |neatitinka proto ir logikos |

| |reikalavimų, tas negali žavėti, veikti|

| |estetiškai. Meninio vaizdo ir |

| |charakterio visuotinumas, |

| |objektyvumas. Griežtai atskiriami |

| |teigiami ir neigiami bruožai. |

| |Psichologinis elgesio pagrįstumas. |

| |Žmogaus aistra vaizduojama jau |

| |susiformavusi, nėra jos plėtros, |

| |augimo. Charakterių statiškumas. |

| |Grožio sąvokos visuotinumas. Moralinių|

| |vertybių gradacija. |

|Stiliaus |Normatyvinė stilistika – aukštuosius |

|bruožai |ir žemuosius žanrus atitinkantys |

| |kalbos stiliai. |

| |Dėmesys kompozicijos griežtumui ir |

| |darnai. |

| |Didaktizmas. Simetriškumas. |

| |Autoriaus objektyvumas, nešališkumas. |

| |Aforistiniai apibendrinimai. |

| |Suprantama, aiški, be retorinių |

| |vingrybių kalba. |

|Žanrai |Drama (komedija, tragedija). |

| |Pasakėčia. Satyra. Aforistiniai |

| |žanrai. |

|Atstovai, |P. Kornelis, Ž. Rasinas, Moljeras, |

|kitos meno |vėlyvoji J. V. Gėtės ir F. Šilerio |

|rūšys |kūryba. Atskiri bruožai D. Poškos, S. |

| |Stanevičiaus, A. Strazdo, K. |

| |Donelaičio kūryboje. Architektūroje: |

| |Versalio rūmai ir parkas. |

| |Lietuvoje: Arkikatedra, Dailės |

| |muziejus (aut. L. Stuoka-Gucevičius), |

| |Verkių rūmai, Prezidentūros rūmai |

| |(vėlyvasis klasicizmas). |

Švietimo epocha

Racionalusis laikotarpis

(XVIII a. – XIX a. pr.)

 

|Dramatizmas |Dominuoja išorinis konfliktas (vidinio |

| |konflikto elementai). Konfliktas tarp |

| |individo ir visuomenės rutuliojamas kaip|

| |kova su luominėmis tradicijomis, |

| |prietarais, religiniu fanatizmu, |

| |sugedusiais papročiais. |

|Santykis su |Laiko samprata panaši kaip XVII a. Ji |

|laiku |praplečiama, apima šeimos ir |

| |bendruomenės gyvenimą. |

|Santykis su |Žmogaus ir aplinkos santykiai kinta |

|aplinka |keičiantis ne žmogui, o kintant |

| |visuomeninėms ir buitinėms sąlygoms. |

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1730 žodžiai iš 5744 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.