D&G
JIS SAKO – JUODA,
AŠ SAKAU – BALTA…TAIP SAVO CHARAKTERIŲ BEI KŪRYBINIŲ AMBICIJŲ DISONANSĄ APIBŪDINA VIENAS ŽINOMIAUSIŲ DRABUŽIŲ DIZAINERIŲ DUETŲ IŠ MILANO DOMENICO DOLCE IR STEFANO GABBANA. DIRBDAMI IR DRAUGE GYVENDAMI BEVEIK DVIDEŠIMT METŲ, KASMET JIE VADINAMI MADOS ATRADĖJAIS. APSUPTI GARSIAUSIŲ PASAULIO MOTERŲ, KAIP ANTAI: MADONNA, DEMI MOOR, NICOLE KIDMAN, ISABELLA ROSSELLINI, TINA TURNER, GWYNETH PALTROW, CHIARA MASTROIANNI, WHITNEY HOUSTON, KYLIE MINOGUE, SELMA HAYEK, CAMERON DIAZ, MONICA BELLUCCI, JENNIFER LOPEZ,- JŲ DRABUŽIUOSE ĮKŪNIJA IR KINO DEIVĘ, IR SICILIJOS NAŠLĘ, IR BUDUARINĮ SEKSUALUMĄ, IR ITALIŠKĄ MALDINGUMĄ, IR MAGIŠKĄ SIURRELIZMĄ, IR TRADICINĮ ŠARMĄ.
Dizainerių Domenico Dolce ir Stefano Gabbana pora į mados pasaulį įlėkė stulbinančiu greičiu, nustūmė nuo podiumų vyryškėjačius moterų drabužius ir į dailiosios lyties atstovių drabužines gražino pirmapradį moteriškumą. Jų išskirtinumas – sugebėjimas padaryti moterį pribloškiančiai seksualia. „Mes nemanome, kad vien tik vyrai gali būti galingi ir stiprūs,“ teigia Stefano. Šlovinti moteriškumą dizainerius įkvepia itališkas paveldas.
Dolce ir Gabbana debiutavo 1985 metais jaunųjų talentų kategorijoje Milano peržiūrose. Netrukus duetas, reprezentuojantis naująją kartą „pagaminta Italijoje“, tapo žinomas visame pasaulyje.
Dolce&Gabbana mada orientuota į „tikrą“ moterį – jautrią ir rimtą. Įkvėpimo dizaineriai semiasi iš viduramžiškos kultūros ir spalvų gamos. Atiduodama pirmenybė nėriniams, vilnai, šilkui. Audiniai yra ryškiai spalvingi, mėgiami gyvunų tematikos raštai.
Patys dizaineriai pripažįsta, kad būtų nieko prieš, kad būtų pripažinta, jog vienintelis jų įnašas į mados istoriją yra juoda liemenėlė.
Dolce&Gabbana stilius: apatiniai drabužiai, dėvimi kaip viršutiniai (korsetai, liemenėlės tipo užsegimai), ruožuoti „gangsterių boso“ kostiumai, ekstravagantiškai išpiešti arba išsiuvinėti paltai, juoda spalva.
Kurdami jie nevengia kraštutinumų. Dizaineriai vieni pirmųjų pradėjo naudoti prekės ženklą išorinėje drabužio pusėje ir sukėlė logotipų kūrimo bangą visame pasaulyje. Jų kolekcijos visada yra lydimos galingų reklaminių kampanijų. 1997 metais jų apyvarta pasiekė 400 milijonų dolerių.
Kaip priedas prie multimilijoninės moteriškos linijos 1996 metais buvo sukurtas Dolce&Gabbana džinsų stilius. Taip pat kuriami vyriški apatiniai, maudymosi darbužiai, batai, moteriški bei vyriški kvepalai.
2001 pasirodžiusi kolekcija paprastu pavadinimu „&“ pasižymėjo „unisex“ stiliumi.
Dolce&Gabbana sukurtiems drabužiams neabejingi daugybė muzikos ir kino žvaigždžių.
DOMENICO DOLCE (g. 1958m.) ir STEFANO GABBANA (g. 1962m.) – tokie paprasti, kad net nuobodu. Kur jau jiems lygiuotis į garsiuosius kolegas dizainerius, kurie vis palepina paparacius: tai nuogybę pademonstruoja, tai išliuoksi ant podiumo asilo ausis prisisegę ar vėduokle panosėje plakdami, tai įsivelia į kokį nors skandaliuką.“D&G“ pora gyvena tyliai, viešose vietose nesiblaško, o fotografuojasi liūdnai parimę, vilkėdami neišvaizdžius megztinėlius ir džinsus. Pažvelgęs į juos niekada neįtarsi, kad metinė šių kuklių vyrukų apyvarta siekia beveik milijardą litų.
Netgi jų seksualinė orientacija niekam nekliūva. Mat, priešingai nei dauguma dizainerių, kurie geidžia, kad damos panašėtų į vyrus, Dolce ir Gabbana vertina moteriškumą. Jų fotoalbume „10 years of Dolce&Gabbana“ net kaulėta paauglėKate Moss atrodo kaip seksualumo įsikūnijimas: ji (ir visos kitos) puikuojasi iškilia krūtine bei apvaliu užpakaliuku, vešliomis garbanėlėmis, ilgesingai primerktomis akimis, putliomis lūpytėmis ir kitais tikrojo moteriškumo atributais.
Sakoma, kad tik vilkėdama „D&G“ drabužius žvaigždė pasijunta tikra žvaigžde. Kaip netikėsi, kai šia etikete paženklintus drabužius dėvi garsiausios pasaulio supermoterys. Ir,žinoma, Madonna, su kuria dizainerius sieja ypatingi ryšiai. Kartą (1993m.) šioji buvo taip sužavėta vyrų kūryba, kad užsakė 1500 kostiumų – visai koncertinio turo „Girlie Show“ komandai. Pusė jų buvo rankų darbo ir kainavo kosmines sumas, tačiau ponia užmiršo paklausti, kiek ji skolinga, o drabužių autoriai pasidrovėjo nurodyti. Anuomet jie neužsiminė apie atlygį, nes suprato tokios reklamos kainą. Dabar Dolce ir Gabbana labdara nebeužsiima ir reklamos nesivaiko. Penkioliktus metus gyvuojantys „D&G“ namai turi savo parduotuves Italijoje, Ispanijoje, JAV, Pravcūzijoje, Anglijoje, Honkonge: leidžia moterų, vyrų, jaunimo linijas, siuva džinsus, siūlo aksesuarus, kvepalus.
„D&G“ įkvėpimo šaltinis – tradiciniai, ikifeministiniai stiliai ir avandardas, Pietų Italija ir šeštasis dešimtmetis, seni italų filmai. Gina Lollobrigida ir Sophia Loren ( tuose filmuose ) su kvapą gniaužiančiais korsetais, besiplaikstančiais apatinukais ir iš po jų kyšančiomis juodomis liemenėlėmis, dirželių prilaikomomis kojinėmis. Jie madas kuria kaip filmą: sugalvoja istoriją ir ima spėlioti, kokie kostiumai tiktų.
„D&G“ įvaizdis – stipri , paslaptinga, juslinga moteris. Kartais dizaineriai neslepia kad šioji dama geidžia būti seksuali: ji ryžtasi padidinti krūtinę ir klubus, korsetu suveržti
juosmenį, vilki ankštus drabužius, mėgsta didžiules iškirptes ir liemenėlės neslepiančias palaidines, skęsta nėrinių ir raukinių putose. Tačiau dažniau „D&G“ modelių erotizmas esti paradoksalus, atsirandantis ten, kur jo lyg ir neturetų būti. Jis įelektrina orą, kai podiumu eina moterys, apsigobusios juodomis našlių skaromis ar pridengusios veidus šydais: kai vilki paltus, panašius į sutanas, ryši kaklaraiščius ar slepiasi po vyriškomis skrybelėmis: net kai užsimeta margas sportines striukes ir užsitempia dryžuotas vilnones kojines. Charakterių amplitudė plati – nuo fatališkos moters iki tyros piemenaitės.
DOLCE VITA – KAIP ITALIŠKAS PYRAGAS…
Leopardo kailio imitacijomis apmuštos biuro sienos, paauksuoti veidrodžiai, Keitho Haringo tapyta drobė „Anh Duong portretas“, impozantiški baldai, gausybė baroko epchos lempų, kurių fone – iš malonumo šėlstančių beždžionių vaizdas, raudono veliūro sofos apmušalai, kai kurie minkštasuoliai aptraukti zebro oda ir gausybė knygų apie popdeivę Madonną. Elektriškos estetikos „Dolce&Gabbana“ biuras – pačiame Milano centre. Pusė dešimtos ryto. Kaip ir daugelis mados kūrėjų, Domenico Dolce ir Stefano Gabbana tokiu laiku dar vartosi lovose. Jau per karšta, kad savo malonumui jie galėtų darbuotis egzotiškame sode, ypač Stefano, kuriam nieko gyvenime nėra smagiau kaip vaikščioti po jį basomis vilkint papraščiausius „T-shirt“ marškinėlius bei mūvint anglų gamybos boūer stiliaus šortus. Tačiau pats metas gerti espreso ir lįsti į studiją prie drabužiųdizaino darbų. Nors su jais dirba minia asistentų, tačiau kiekvieną eskizą bei esmines idėjas įgyvendina kartu. Tiesa, kai detales kuria atskirai, ištisą dieną nesimatydami – per aštuoniolika bendros kūrybos metų jiedu įgijo pasitikėimą vienas kitu „iš akių žvilgsnio“. Net rengiasi, atrodo, labai panašiai: niekada nesiskiria arba tik su baltais, arba tik su juodais marškiniais ir meniška apdraskytais džinsais, dažniausiai pažemintu liemeniu, ypač – Stefano, nepaisant apnuogintos bambos ir vos vos išlindusios baltos trumpikių juostelės…O mūvėdamas savo kompanijos kelnes neslepia, kad prie jų derina dėvėtų drabužių parduotuvėje įsigytus gėlėtus marškinius. Kai Stefano piešia eskizus moteriškiems aksesuarams, Domenico užbaigia vyrišką drabužių liniją. „Pradžių pradžia – sugalvoti drabužio istoriją, kaip filmo scenarijų, ir įsivaizduoti būsimus aktorius, kurie vaidins mūsų filme, t.y. vilkės sumodeliuotus darbus, – teigia Stefano. Idėjų semiamės ir iš fotografijos meno, ir iš kino, televizijos, kelionių, netgi stebėdami, kaip žmonės vakarieniauja, linksminasi klubuose, – mus įkvepia pats gyvenimas“. Kai abu milaniečiai 1993-aisiais koncertų turui po pasaulį „Girlie Show“ aprengė Madonną, ši viename interviu išsitarė, kad užgesusį italų kino aukso amžių, ypač po genialiojo Frederico Fellini mirties, šiandien populiarumu ir talentingumu pakeitė Dolce ir Gabanna. Stefano kiek santūrus tokiam komplimentui, sakydamas, kad „mes nesame Fellini talento paveldėtojai, nors iki šiol saugome reveransą italų kinui: Sophia Loren, Silvana Morgano, Claudia Cardinale – nepamainomos mūsų įkvėpėjos, tai, kad 2002-ųjų neorealistinęjuodų drabužių pavasario kolekciją dedikavome šioms moterims, taip pat ir Fellini, neatsitiktinumas, kurį vėliau pratęsėme „Guepard“ kolekcijoje.Jei kas nors pasikesintų sunaikinti visas italų dueto įgyvendintas idėjas ir leistų jiems pasilikti po vienintelį modelį, Domenico pasirinktų juodo gipiūro suknelę su raudona rože, kurią 1992-aisiais demonstravo Cindy Crawford. Stefano liktų ištikimas vienam kuriam nors taip mėgstamam kurti korsetui. Didžiausią perversmą ne tik Italijoje, bet ir visame krikščioniškame pasaulyje jie atliko praeitą dešimtmetį, kolekcijose sulydydami seksualų juslingumą su religiniais motyvais. Prie gilių suknelių bei palaidinių iškirpčių, trumpų sijonėlių, taliją itin išryškinančių korsetų jie derino kryželius su nukryžiuotuoju, rožinius, medalionus, šv.Mergelės Marijos atvaizdus bei kitus liturginius motyvus – taip į madą atėjo religinis glamour stilius, kurį vėliau gana ironiškai bei autoironiškai savo kolekcijose eksploatavo paryžietis Jeanas Paulis Gaultier. Iš pradžių italų publika tokiam iššūkiui buvo nusiteikusi labai prieštaringai ir negatyviai – kaip kadaise išvydę aktorę Isabellą Rossellini: jos pirmasis drabužis, kurį įsigijo iš šių dizainerių,- balto kašmyro įliemenuoti marškiniai, pro kurių iškirptę išsprūsdavo jos krūtinė. Tokio atvejo italų madoje dar nebuvo nutikę. „Nepasitenkinimo banga kilo todėl, kad katalikų religijoje daug kas suplakta į vieną kokteilį: jausmingumas su griežtais draudimais, nekaltybės priesaika su nuodėme, rimtis su ekstaze, minimalistinis paprastumas su barokine prabanga, – pastebi Domenico Dolce. – Tik pažvelkite į religinę Italijos tapybą, kuri buvo mano vaikystės dalis, ir suprasite, kad mūsų idėja ne taip jau nuodėminga. Ar ne vulgariau, kai madonas, Mergelę Mariją ant papraščiausių „T-shirt“ marškinėlių „gastronomiškai“ štampuoja amerikiečiai?“ „Aistrą, skausmą, religiją, – viską išgyvenau labai jausmingai, – sako Stefano. – Gal nuskambės kaip anekdotas,
tiek Mergelės Marijos, tiek Jėzaus Kristaus kančios kupini veidai man atrodo labai seksualūs. Taip manydamas nesijaučiu nusidedantis. Be to, abu su Domenico esame praktikuojantys katalikai, kone kas sekmadienį dalyvaujame šv.mišiose šalia namų esančioje San Babila bažnyčioje.