Baranauskas

Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių

šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki,

skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Tris žiemas Baranauskas

lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi

aritmetika. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi trylikos metų ganęs tėvų

bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs liokajumi, meistravęs, porą metų

tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties —

rusų kalbos. Pats mokęsis groti klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs

tapyti, bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė

mokslai. 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma,

kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus

raštininkams, kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo

raštvedybos — kaligrafiškai „cirkuliuoti“ aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei

inventorių knygas. Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai.

Mokytojų ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno

potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo ir

pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano eilių

ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų mano… Mano

eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir kanceliaristams, ir

visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų“. Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs

praktiką, Baranauskas 1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko

padėjėju į Vainutą, pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies

gyvenimą, liaudies rūpesčius ir vargus. Vainute poetas pažino caro valdininkų

gyvenimą. Dienoraštyje ir laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį:

„Viršaitis nusigėrė… sukėlė skandalą… su raštininku susimušė“. „Žuvo

Jurgaitis už pinigus, imtus iš rekrūtų…“ „ …Nors badu mirk patvoryje, o net

ir negyvą viršininkas privers eiti savo pareigas“. Vainute jaunuolis susidūrė su

dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,…Ne kartą įpuoliau į priešo

pinkles… nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių žodžių,

mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius, apkaltinama“,— rašė

Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė vietos dvarininkai, kai jis

pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų

poeto charakterį, analitinį protą. Nuo moralinės degradacijos jį gynė kultūros

troškimas, poetinis įkvėpimas ir gamtos meilė. Iš Vainuto Baranauskas buvo

perkeltas į Raseinius, bet čia dirbo neilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą.

Tarsi nujausdamas, kad ši vietovė jo gyvenime turės lemiamos reikšmės, klausė

savęs: , „O Telšiai, Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui

padarysite?“ Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis

susipažino su poete K. Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko

asmenybei ir kūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino

siekti mokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas

taip rašo dienoraštyje: ,,…Gavau p. K. Praniauskaitės eilėraštį „Dvasios

atsiuntimas“… po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius“ ir pridėtas p.

Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui“… Paprasta eilių

intonacija…, vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į mane…

To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą: „Puikaus

Žemaičių krašto poete“. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiau atsakymo: „Už ką

man teiki tokį garbingą vardą“, kur… ji suniekino visą mano nebrendusios

vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš to letargo“. Be minėto

eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletą kūrinių K. Praniauskaitei:

„P.K.P.“, „Žemaičių poetei“, „Kilnioji Poete“. Juose rašoma, kad poetės daina

žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužės lietus palaimintu gėrimu pagirdanti

sielą, dėkojama poetei, kad ji skatinanti kurti daineles broliams, kad jos

dvasios tvirtumas būsiąs pavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų

praeities pelėsių atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti

nuostabiu svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų

kerintis grožis“. Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste.

Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš mano

norą paskyrė mane Skuodo raštininku“, — guodžiasi poetas dienoraštyje. Visur

valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir prievolių knygas,

žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti ir tvarkyti raštus,

priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo valsčiaus tarnautojo

padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net maistui ir aprangai. Visi tie

nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami. Apie tai Baranauskas kalba ir savo

dienoraštyje: „Apleistas
raštinės darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų

tvarka, aukštesnių valdininkų vienašališkumas priešiškomis įtemptomis

aplinkybėmis, supainiotos valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės

piktnaudžiavimas… Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos…,

daug valsčiuje besipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi

suplaukė į vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip

nuodijo man ramybe ir sveikatą“. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų nemalonumų,

Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją. Padedamas K. Praniauskaitės

brolio, įtakingo dvasininko O. Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs

Telšių bajoriškosios mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo

į Varnių kunigų seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo

jaunuolių, mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K. Kairys

bei P. Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungė

patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai pasiryžo lenkiškoje

seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai. Baranauskui

didelės įtakos turėjo ypač K. Kairys. Jam dedikuotuose eilėraščiuose Baranauskas

apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai. „Broli Klemensai, — rašoma poezijos

rinkinio įraše,— Tavo jaunuoliška dvasia ir Tavo tyki daina skamba tokiu taktu,

kad nuostabi gaida, tyli ir virpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir

mano sielą patraukia…“ Baranauskas džiaugėsi K. Kairio draugyste ir troško su

juo kasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuvių

kalbos puoselėtoju A. Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjo Anykščių

apylinkių liaudies dainų melodijas. Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas

daug skaitė, brendo jo talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M.

Valančius paprašė parašyti giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui.

Baranauskas sukūrė penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai

„Dainų dainelę“ bei „Anykščių šilelis“. Baigęs Varnių kunigų seminariją,

Baranauskas, kaip gabus jaunuolis, J. Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M.

Valančiaus sekretorius, iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į

Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1862 m. Dvasinės akademijos siųstas,

Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno,

Liuveno ir Romos universitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie

1863 m. sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimą

sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, iš kur sugrįžo tik po 12 metų. Susirūpinęs

poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir Steikūną, ar da

negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki, tik kepkit visus

obuolius, ba čėsas nesveikas“. Obuoliais Baranausko tėvai vadinę sūnaus

eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašo juos sudeginti. Bet

motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasi užantyje. Iš tolesnių šio

laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarė sukilimui. Yra žinių, jog buvo

lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savo tautiečius, tik nuodėmklausiui

įsakius, jį įmetė į ugnį. Poetą, be abejo, sujaudino ir žinia apie jo

artimiausio bičiulio K. Kairio ištrėmimą į Sibirą ir tragišką mirtį. Baranausko

nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia

man širdelę“. Į Peterburgą Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas

akademijos dėstytoju. Bet jo pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais

pačiais metais jis grįžo į Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o

nuo 1867 m. kunigų seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias

teologines disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių

kalbos tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu.

Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė tarmiškai.

Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai.

Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų kūrėjas. 1884 m. Baranauskas

buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu jį buvo vergte pavergusi

matematika. Laiške H. Vėberiui guodėsi, kad matematika „loskos“ neprašanti,

„prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur gyvas dėkis“. Aprašydamas

skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia“. Šioje srityje būdamas

savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia minėtinas kaip lietuviškų

matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas. 1897 m. Baranauskas buvo

paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų laiku jis atkakliai dirbo, vertė

į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir

fizinių negalavimų išsekintas. Maironis apie Baranauską sakė, kad „buvo tai

vyras aukšto ūgio, gilaus mokslo, tvirto būdo, geležinės valios… nepaprastai

gabus“. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas ir

valingumas. Tos charakterio ypatybės pasireiškė ir smulkmenose, ir
Jis, dar Rumšiškių mokinys, žaisdamas sniego gniūžtėmis, atsilaikė vienas

prieš visą būrį, kai kiti išbėgiojo. Vainute Baranauskas atkakliai pasipriešino

kontrabandininkams, nors už tai ir teko jam nukentėti. ,,…Mečiausi į visas

puses, su įkarščiu įrodinėjau jų niekšingumą ir tuo kai ką sutramdžiau…,

atskleidžiau jų nusikaltimus“,— rašė Baranauskas tėvams. Atkaklumą jis parodė ir

Skuode, pats save gindamas. Pagal poeto brolio Anupro pasakojimą, Skuodo

viršaitis Vilgockis, negaudamas iš raštininko kyšių, buvo pradėjęs prie jo kibti

ir kartą norėjęs jį rykštėmis nubausti. Viršaičio lieptas, Baranauskas buvo jau

nusimetęs švarką. Tik paskutinę akimirką viršaitis atlyžęs, kai Baranauskas jau

buvo betraukiąs peilį. Valingai jis siekė mokslo — labai gerai baigė Varnių

kunigų seminariją. Baigdamas Peterburgo dvasinę akademiją, vienintelis iš savo

mokslo draugų gavo pirmojo laipsnio atestatą ir teologijos magistro laipsnį.

Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas atsidėjo lietuvių kalbos

tyrinėjimams, vėliau atkakliausiai pasinėrė į matematikos pasaulį. Senatvėje dėl