reiškimo būdas, kylantis iš autoriaus (kalbančiojo, rašančiojo) psichikos ir tikslų atitinkamai paveikti adresatą (klausytoją, skaitytoją) ir lemiantis kalbos priemonių (jų variantų) pasirinkimą.
[[Lietuvių kalba|Lietuvių kalboje]] pagal pagrindines kalbos funkcijas ir kalbos vartojimo sritis skiriami penki funkciniai stiliai:
*šnekamasis (buitinis),
*grožinis (meninis),
*mokslinis,
*publicistinis ir
*kanceliarinis (administracinis).
Paskutinieji trys stiliai kartais vadinami dalykiniais stiliais.
Kalbos autoriaus atžvilgiu skiriamas individualus stilius (susideda iš atskiro asmens kalbai būdingų stilistinių ypatybių).
Kiekvienas funkcinis kalbos stilius turi būdingų bruožų.
== Kanceliarinis stilius ==
Kanceliarinis stilius dar vadinamas oficialiuoju dalykiniu arba administraciniu stiliumi. Vartojamas [[wikt:pareiškimas|pareiškimuose]], [[wikt:prašymas|prašymuose]], [[wikt:skelbimas|skelbimuose]], [[wikt:nutarimas|nutarimuose]], įvairiuose [[dokumentas|dokumentuose]], [[įstatymas|įstatymuose]], tarnybiniuose raštuose. Būdingos stilistinės ypatybės yra oficialumas bei standartas (šabloniškiausias iš visų funkcinių kalbos stilių), dalykinis tikslumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas, intelektualumas, nebūdingos – individualumas, emocionalumas, vaizdingumas. Šio stiliaus tekstų kalba tradiciška, būdingi štampai, standartai, griežtai nustatytos formos. Leksikai būdinga žodžių vartojimas tiesioginėmis reikšmėmis, profesinė terminologija, sintaksei – sustabarėję žodžių junginiai, beasmenės neveikiamųjų dalyvių ir padalyvių konstrukcijos, ilgi sakiniai.
== Mokslinis stilius ==
{{Plačiau|Mokslinis stilius}}
Mokslinio stiliaus vartojimo sritis – mokslinė visuomenės veikla ([[wikt:disertacija|disertacijose]], [[wikt:monografija|monografijose]], [[wikt:straipsnis|straipsniuose]], [[wikt:vadovėlis|vadovėliuose]], [[wikt:paskaita|paskaitose]], [[wikt:pranešimas|pranešimuose]]). Šituo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Skiriami 2 mokslinio stiliaus postiliai: specialusis ir populiarusis.
Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra [[tezė]]s, [[straipsnis|straipsniai]], [[studija]], [[monografija]], vadovėlis. Mokslinis stilius atlieka vieną funkciją – komunikatyvinę. Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas ir aiškumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Būdingi terminai. Žodžiai beveik visada įgyja tiesioginę reikšmę. Sakiniai ilgoki, griozdiški (šabloniški). Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas ir emocionalumas. Šaukiamųjų sakinių moksliniame stiliuje nepasitaiko, klausiamieji itin reti. Pirmieji ir antrieji asmenys taip pat nevartojami. Stilistinių ypatybių santykis konkrečiame tekste priklauso nuo žanro, temos, kalbos formos, nuo autoriaus individualybės.
== Publicistinis stilius ==
Publicistinio stiliaus vartojimo sfera yra [[žiniasklaida]], būdingiausi žanrai – straipsnis (redakcinis, probleminis ir kt.), [[reportažas]], [[feljetonas]], [[apybraiža]], [[esė]]. Taip pat vartojamas kai kurių rašytojų kūryboje (pvz., [[Juozas Tumas-Vaižgantas|J. T.-Vaižganto]], [[Žemaitė]]s). Sakytine forma šis stilius reiškiasi [[oratorius|oratorių]] kalbose, taip pat [[televizija|televizijos]], [[radijas|radijo]] komentuojamo ar meninio publicistinio pobūdžio laidose.
[[Publicistika|Publicistikos]] tikslas – ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikatyvinės ir ekspresyvinės funkcijų darna. Publicistikos kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, dalykiškas, bet ir įspūdingas, emocionalus, vaizdingas. Dėstomi faktai ir argumentai, bet gana subjektyviai, nes jie savaip vertinami; bandoma įtikinti, paveikti, propaguoti savas idėjas. Publicistinis tekstas derina intelektualines ir emocines, vaizdines kalbos priemones. Dalykinę leksiką čia paįvairina semantinės figūros, tikslias, darnias sintaksines konstrukcijas – ekspresyvios sintaksinės figūros. Vienur publicistikoje vyrauja loginiai intelektualiniai elementai (pvz., laikraščio redakcinis straipsnis), kitur – pakilus, iškilmingas tonas, dar kitur – lyrinės intonacijos. Publicistinių tekstų turinys – aktualios visuomenei kultūros, moralės temos. Dalykas, apie kurį kalbama, vertinamas ne vieno asmens, bet visos visuomenės ar socialinių grupių požiūriu.
== Meninis stilius ==