Šiuo projektu aš siekiu kuo daugiau sužinoti apie A. Baltaki. Jo gyvenimą, asmenybę ir kūrybą. Taip pat noriu sudominti ir kitus mokinius, kad paskaitytų jo parašytų poezijos knygų ir poemų.
Algimantas Baltakis – lyrikas, artimas A.Miškiniui. Bandęs išskelti poezijos kibirkštį, bet nepraradęs savo kelio: socialinio jautrumo, konkretumo, gyveniškumo. Į ankstyvąją Baltakio poeziją atėjo miestas, priemiestis, darbo kasdienybė, žaismingas meilės motyvas. Poetas siekė kalbėti be sureikšminimo, be pozos. Atvira smalsaus žmogaus saviraiška, nuoširdus lyrizmas, paprasta poetinė kalba – aiškios ir pastovios A.Baltakio kūrybos ypatybės. Be viešos kalbos, oratorinių intonacijų, poetui būdingos ir intymios pokalbio gaidos. Atsiskleidžia ir paguodos, tylaus įsiklausymo į pasaulį ir save intonacijos. Poetas priklauso „trisdešimtųjų metų gimimo“ kartai, kuri nors ir prirašė soc. realizmo opusų, bet kartu atgaivino pokario metais sunykusią lietuvių poeziją.
Gyvenimas
Algimantas Baltakis gimė 1930 m. vasario 15 d. ‚,Gimiau Leliūnuose, špitolėje, priešais gyveno senelis Antanas Zaranka, buvęs daraktorius. Tame pat name – parapijos salė. Vaikystės prisiminimai iškyla kažkokiais netikėtais vaizdais, nuotrupomis. Tie begaliniai kraustymaisi iš vienos vietos į kitą… Kažkodėl puikiai prisimenu savo debiutą scenoje – man tuomet buvo penkeri. Išmokė mane gan sunkų eilėraštį – Putino „Pumpurėlį“. Iki šiol jį prisimenu ir galiu padeklamuoti, bet tada… Išstūmė pyplį į sceną, tai neatsisukęs į publiką jį ir išpyliau… Tada persikėlėme į Strazdiškio kaimą. Vėl kol pripranti. Berniūkščiai mane miesčioniuku vadino – mat apranga kitokia. Dar vėliau kėlėmės į Kauną. Kaip man ten viskas nepatiko… Vaikai šaipėsi – jiems buvau tikras kaimietis. Nesistebiu, juk, be to, kad buvau kaimiškai apsirengęs, dar ir tokia tarme prabilau: „kumela“, „avela“ ir pan. Visa laimė, kad kumštį turėjau gan kietą, – netrukus visi prasivardžiavimai baigėsi. Pakeičiau daug namų, daug mokyklų – ir J. Jablonskio, ir V. Kudirkos pradžios mokyklose Kaune teko mokytis. Augome septyni vaikai, visur lydėjo vargas. Tėvai turėjo mus slapstyti, nes jokie šeimininkai tokios šeimynos nenorėjo. Tada traukimasis į Vakarus, atsidūrėme Žemaitijoje. Vėl prisiminimo blyksnis: apsistojome Kelmės dvare, tai bent atsivalgiau už visus badavimo metus… Paskui vėl Kaunas. Likome be nieko – kaimynai visus mūsų daiktus jau išsidaliję. Išsaugojome pianiną, kurį buvome paslėpę pas dėdę. Beje, namuose nuolat skambėjo muzika. Tėvas – vargonininkas, turėjome daug muzikos instrumentų: smuiką, akordeoną, dūdą…“,- prisimena A.Baltakis.
Poetas 1954 baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą (lietuvių kalbos ir literatūros specialybė). 1952 – 1956 m. dirbo žurnalo ,,Tarybinė moteris“ redakcijoje. Nuo 1954 m. dirbo žurnalo ,,Pergalė“ redakcijoje (nuo 1964 m. šio žurnalo vyriausiasis redaktorius). Nuo 1957 m. TSKP narys. Nuo 1959 m. Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos valdybos narys, 1960 m. – valdybos sekretorius, nuo 1960 m. valdybos prezidiumo narys.
Šiuo metu poetas A. Baltakis gyvena Vilniuje, Antakalnio rajone.
Asmenybė
Algimastas Baltakis- universali asmenybė. Ir vientisa. Taip galima dabar pasakyti, net ir neužmirštant staigaus poeto būdo, vidinių prieštaravimų, retos stiliaus įvairovės ar lyrinės kūrybos pauzių. Pajutęs, kad vienas kelias slysta iš po kojų, poetas suka kitu. Gal buvo metų be eilėraščių, bet nebuvo metų be intencyvios literatūrinės veiklos.
A. Baltakis rašo ir vaikams, jau daug metų posėdžiauja respublikos rašytojų organizacijos valdybos prezidiume, sudėtingų leidinių komisijoje. Rašytojai žino, – jei partinį susirinkimą ar poetų sekcijos pokalbį rengia A. Baltakis, bus tikrai įdomu. Judrus, pašėlusiai energingas, keliantis smagų darbo šurmulį, įkaitintas gyvenimo malonumų, nuo seno lydinčių mūzas, apgaubta ryškių meninių laimėjimų, šlovės, – tokį paprastą, prieštaringą ir žavų poetą pažįsta kolegos ir skaitytojai. Pėsčias paukštis…
Algimantas Baltakis buvo tvirtas komunistas, veiklus visuomenininkas, ir kūriniai išreiškia jo pasaulėžiūrą tiesiai, atvirai. Tai labai svarbu. Tai visai nelengva šiandien, kai mūsų poezijos pilietinė sąžinė dažnu atveju droviai dangstosi užuominų ir alegorijų ūku, paveldėtu iš priespaudos metų ir tapusiu tarsi ypatingo meniškumo žyme. Poetas atkakliai tobulino tiesioginės pilietinės saviraiškos meninę kalbą, tęsė sąmonės procesų ir peotikos revoliuciją, tarsi jausdamas šalia J. Janonį, V. Montvilą, S. Nėrį, J. Mackevičių…
A. Baltakis- smalsus žmogus ir intelektualus skaitytojas. Taip, ne tik rašytojas, bet ir skaitytojas, nepraradęs tikro susidomėjimo kolegų kūryba. Daug skaito, daug žino, įdomiai vertina. Kritikoje išradingai remiasi naujais teoretikų darbais. Netingi įsigilinti, – pavyzdžiui, atidžiai ištiria, kaip kitas poetas taiso anksčiau išspauzdintą eilėraštį ( nors pats ir šio principo yra atsisakęs), kruopščiai suskaičiuoja, kiek jo recenzuojamos knygos tekstų parašyta ta ar kita eilėdara. Nuolatos domisi mūsų jaunųjų poetų bandymais.
Tai poeto charakterio ypatybės. Jos siejasi. Smalsumas skatina nuoseklaus
tyrinėjimo polinkius. Šis procesas liečia viską – gyvenimą ir literatūrą, kitų ir savo kūrybą.
Kūryba
Eilėraščiai, poemos, literatūros kritika – trys pagrindiniai Algimanto Baltakio kūrybos žanrai. Taip pat poetas reiškėsi kaip vertėjas ir redaktorius Apie savo poeziją poetas yra pasakęs: „Vengiu skambių žodžių. Noriu rašyti žmogui, tokiam kaip aš. Taurus paprastumas – didelė vertybė. Rašant, man du dalykai patys svarbiausi – emocija ir melodija.“ Ir išties, dauguma jo eilėraščių – paprasti, nuoširdūs, be subtilybių, suprantami ir priimtini kiekvienam skaitytojui, kokio amžiaus jis bebūtų.
Algimantas Baltakis eilėraščiuose ieško kasdieniškojo žmogaus grožio, kasdienybės prasmės. Žmogus tampa savimi gyvendamas, jausdamas, mylėdamas ne tik žmones, bet ir tai, kas nuolat šalia jo – medį, gėlę, – kovodamas su blogiu ir mirtimi – tarsi teigia Janina Degutytė.
Poetas savo eilėraščius pradėjo spausdinti 1952 m. Ankstyvojoje poezijoje atsispindi pokario metų kartos brendimas, jos vidinis pasaulis, vėliau autoanalizė jungiama su intelektualiniais apmąstymais, dominuoja sudaiktintas lyrizmas. Pokario metais jis pirmasis atgaivino atvirą meilės lyriką ir, kas ypač svarbu, natūraliai susiejo meilės išgyvenimus su visuomeniniu socialistinio žmogaus pasaulėvaizdžiu.
,,Pasikalbėjimas su žeme“ – taip poetas pavadino savo debiutinio rinkinio ,,Lietučiui dulkiant“ kuris buvo išleistas, 1955 m., pirmąjį skyrių. Čia pradėjo formuotis pasikalbėjimo poetika, rodanti dėmesį kasdieniniams rūpesčiams ir lemianti kryptį. Eilėraštis nulipo nuo iškilmių pakylos ir kartu pabandė išvengti bešališko pasakojimo. Pirmose knygose poetas sukūrė jauno darbininko lyrinį paveikslą, dosniai jam dalindamas autobiografinius įspūdžius ir savus išgyvenimus. Išraiškingai individualizavo sparčiai kintančios visuomenės tipažus, ir tai nebuvo vien sumanus plunksnos darbininko sprendimas. Šiuo būdu jaunas rašytojas pabrėžė asmenybės vertę ir sykiu artėjo prie šiokiadienių įprasminimo, prabilo intymaus pašnekesio lyrine tarme. Ji turėjo perteikti darbo džiaugsmą ir gatvės šurmulį, griežtą nuosprendį klasiniam priešui ir tylų meilės atodūsį.