Ernestas Hemingvėjus gimė Amerikoje 1898 m. Jis gyveno intensyviai, veržėsi į rizikingas situacijas. E. Hemingvėjus išėjo savanoriu į Pirmąjį pasaulinį karą, 1937 – 1938 m. dirbo karo korespondentu Ispanijoje, rinko lėšas kovojantiems prieš fašizmą. 1942 – 1944 m., surinkęs įgulą, jachta „Pilar” ieškojo vokiečių povandeninių laivų Kubos vandenyse, 1944 m. kartu su amerikiečių armija išlipo Normandijoje ir su pirmaisiais išvaduotojais įžengė į Paryžių. Nuo 1940 m. gyvendamas Kuboje finansiškai rėmė pogrindininkus, kovojančius prieš diktatorinį F. Batistos režimą. Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu E.Hemingvėjus buvo artimas „prarastosios kartos“ rašytojų grupei.
Ernesto Hemingvėjaus gyvenimas prasidėjo ant naujo amžiaus slenksčio. Tai buvo 1899 metai, kai jis išvydo pasaulį. XX amžiaus epochoje dominavo Anglijos karalienės Viktorijos stilius, kuris pasireiškė tiek politikoje, architektūroje, tiek ir literatūroje. Ouk Parke (E. Hemingvėjaus gimimo vieta) buvo galima rasti Viktorijos epochos pavyzdžių: jos architektūrinio stiliaus vilos, ramios gatvelės, vyravo intelektuali atmosfera, visi visus gerbė. Miestelio gyventojai viską vieni apie kitus žino. Namuose Ernestas buvo auklėjamas labai griežtai. Vėliau jis atitolo nuo konservatyvių Ouk Parko papročių, bet liko nepaprastai reiklus sau, savo kūrybai, savo herojams.
Baigęs mokyklą, Hemingvėjus atsisakė toliau mokytis ir tapo provincijos laikraščio reporteriu. Jis gerai susipažino su Čikagos verslininkų, gangsterių, sukčių ir policijos pasauliu. Amerika nesužavėjo Hemingvėjaus. Ir vėliau jis dažnai jautėsi savo tėvynėje užsieniečiu. Jam nepriimtinas buvo dolerio idealas, standartizuota gerovė, miesčioniškumas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis rašė: „Amerika buvo gera šalis, bet mes ją pavertėme velniai žino kuo. Aš važiuosiu į kitą vietą.“ Taigi galime teigti, jog Amerika suformavo tik dalį E. Hemingvėjaus pasaulėžiūros ir mastymo, nes rašytojas neteikė pirmenybės šiai šaliai ir vadovavosi savais principais.
Pirmojo pasaulinio karo metais E. Hemingvėjus įstojo į Raudonojo Kryžiaus sanitarinį dalinį, vykstantį į Italiją. Kai atvyko į Milaną, jis vis dar tebebuvo apimtas viską nustelbiančio jaudulio. Karas jį traukė kaip magnetas.
Po šešių dienų italų-austrų fronte jis buvo sunkiai sužeistas. Pirmojo imperialistinio karo patirtis turėjo lemiamos reikšmės Hemingvėjaus gyvenimui, ji davė medžiagos ir apsprendė visą ankstyvąją rašytojo kūrybą. Svetimoje armijoje, toli nuo tėvynės, jis tapo šiurpių, beprasmiškų skerdynių liudininku. Neapykanta karui, žudynėms, gilus humanizmas tapo visos rašytojo kūrybos potekste. 1948 m., prisimindamas pirmąjį pasaulinį karą, Hemingvėjus pareiškė, kad „tie, kurie kursto, pradeda ir veda karus — kiaulės, galvojančios tik apie tai, kaip įsigyti daugiau pelno“. Vis dėlto karas Hemingvėjų padarė tikru vyru: jis jame daug ko išmoko, tapo daug vyriškesnis, narsesnis ir drąsesnis.
Kaip ir anksčiau minėta, Hemingvėjus savo gyvenimą siejo ne su Amerika, bet su Europa. 1921 metais Hemingvėjus išvyksta į Paryžių, kur gyvena su savo žmona Elizabet Hedli Ričadson. Jo mąstysena labai pakeičia naujos pažintys: rašytojas susitiko su Š.Andersonu, poetu E. Paundu ir rašytoja G. Stain. Šie žmonės turėjo didelės įtakos pradedančiajam rašytojui, nes tarkim poetas E. Paundas išmokė ji taupiai vartoti žodžius, atsisakyti apibendrinančių žodžių, tiksliai reikšti mintis ir vertinti kiekvieną detalę. Jaunasis rašytojas būdamas Paryžiuje norėjo tik kariauti. Vieną kartą jis yra pasakęs: „Galų gale čia darosi nuobodu. Norėčiau, kad jie paskubėtų ir kuo greičiau mus išsiųstų i frontą.“ Galima manyti, kad giliai širdyje E. Hemingvėjus vis dėlto norėjo ginti savo šalį ir jos ateitį, jautė savo pašaukimą kariauti. Bet tai buvo tik savo ryžto, vyriškumo, drąsos išraiška. Tikrasis jo pašaukimas buvo rašymas. Tik rašydamas jis tikrai nusiramindavo. Tačiau, kai karas baigėsi, Hemingvėjus ne kartą tvirtino, kad „visoks karo patyrimas rašytojui be galo reikšmingas. Tai viena iš pačių svarbiausių temų ir, be to, iš tokių, kuriomis sunkiausia rašyti teisingai. Tad rašytojai nematę karo, visada pavydi dalyvavusiems jame, įtikinėdami save ir kitus, kad ta tema nereikšminga, nenatūrali arba nesveika, o iš tikrųjų jiems nėra tekę patirti to, ko nieku kitu negalima užpildyti“. Jaunojo rašytojo istorinė idėja teigia, jog ne viskas kas žiauru yra neigiama. Jis bandė įžvelgti teigiama karo pusę ir jam tai sėkmingai pavyko atskleisti savo knygose, kuriose jis išreiškė savo poziciją, savo mintis apie karą. Jam tai leido geriau save pažinti.