Dionizas Poška
Poška gimė 1757 m., manoma, kad Maldūnuose arba Bardžiuose. Tėvai priklausė smulkiesiems bajorams ir negalėjo girtis dideliais turtais, bet didžiavosi sena kilme. Imant tėvo pusę D.Poška kilo iš senos žemeičių bajorų Paškevičių giminės. Paškevičiai priklausė vidutiniam žemaičių bajorijos sluoksniui, buvo savotiški žemdirbių luomo žmonės.
Kur Poška baigė pradžios mokslą, nežinoma. Mokyklinį prasilavinimą jis gavo Kražiuose. 1773 m. Šią mokyklą uždarius, Dionizas mokslą tyrėjo nutraukti. Manoma, kad jis buvo baigęs tik pirmąsias tris klases, gal dar buvo pradėjęs ir ketvirtąją. Čia turėjo progą susipažinti su antikiniais rašytojais ir naujausia lenkų literatūra. Išėjęs iš mokyklos, tėvo buvo įkinkytas į ūkio darbus.
Subrendęs Poška pasirinko tuomet madingą ir pelningą teisininko profesiją. Raseiniuose išėjęs mokslus, D.Poška, be formalių patrono teisių, įgijo juristo veiklai būtiniausią pradinį „teorinį“ pasirengimą ir pramoko nemaža gyvenimo kasdienybei praverčiančių dalykų. Palestroje įgijęs reikiamų kvalifikacijų, Dionizas pradėjo darbą Raseinių žemės teisme, kuris jam tapo tarsi antraisiais namais. Poška buvo paveldėjęs iš tėvo verslumą. Iš smulkaus bajoro jis greitai prasimušė ligi vidutinio dvarininko.
Jo namai buvo ne tik žemvaldžio ir teismo regento ar raštininko, bet ir intelektualo pastogė, kurioje negalėjo viešpatauti vien merkantiliška dvasia. Palikęs nuošalėj „žemaitiškus“ reikalus, D. Poška savo kasdienybę dažnai užpildė kultūrinės prasmės veiksmais ir darbais. Jo dvare netrūkdavo svečių, su kuriais buvo galima padiskutuoti už buities išeinančiomis, visuomeninėmis, literatūrinėmis temomis, savo ruožtu pas bičiulius, turėjusius platesnių interesų, lankydavosi jis pats. Neįmanoma atkurti tikslesnės Poškos gyvenimo „geografijos“, bet aišku, kad po žemeitiją jo pavažinėta nemaža ir keliauta dažniausiai kultūriniais tikslais. Ne vienoje vietovėje buvo atsidūręs rinkdamas senienas, archeologines iškasenas ir kitus praeitį menančius dalykus. Poška neretai darydavosi kultūrininkas ir literatas, muziejininkas ir poetas, daug laiko praleidžiantis su knyga ar plunksna rankoje. Regentystės, sekretoriavimo ir raštininkavimo Raseinių teismuose metais jis nudirbo nemažą dalį kultūrnių ir kūrybinių savo darbų. Bardžių dvaro sodyboje tais metais atsirado senienų muziejėlis, įkūnijęs jo statytojo ir steigėjo užsimojimus tirti Žemaitijos, o kartu ir Lietuvos senovę, ją liudijančiais reliktais žadinti tautiečių istorinę atmintį. Tuo laikotarpiu jam buvo palanki ir mūza, kaip poetas Poška jau pirmajame amžiaus dešimtmetyje darėsi žinomas žemaičių šviesuomenei, atkreipė į save literatų mecenato vyskupo J. Giedraičio, net akademinių sferų dėmesį.
Vedė Dionizas netrukus poto, kai apsigyveno Bardžiuose, greičiausiai 1792 m. Jo išrinktoji buvo bajoraitė Uršulė Sasnauskytė. Poškai nusisekė. Pačią jis gavo jauną, gal vos sulaukusią pilnametystės, su neblogu kraičiu, o svarbiausia – protingą, darbščią, rūpestingą, gero būdo. Uršulė Paškevičienė mėgo žmones ir jų draugiją, buvo paprasta, demokratiška, nesivaikanti bajoriško honoro. Per visus netrumpus kartu nugyventus metus Dionizą ir uršulę Paškevičius siejo dvasinės bendrystės, prisirišimo ir ištikimybės ryšiai.
Raseinių teismams atidavęs dagiau kaip tris dešimtmečius, 1820 m. Gale Poška baigė teisininkavimą. Taigi įpusėjęs šeštąją dešimtį, D. Poška pasitraukė iš tarnybinės veiklos ir tapo „emeritu“. Laisvas nuo tarnybinių pareigų, D. Poška labiau negu iki tol atsidėjo savišvietai ir studijoms. Per savo rankas dabar jis perleido nemaža knygų ir periodinių leidinių – paties turėtų ir pasiskolintų iš bičiulių bei pažystamų. Šias lektūrines ir studijines pastangas liudija rankraštinė jo palikomo knyga „Bitelė Baublyje“. Tai poetinių ir nepoetinių kūrinių ir kūrinių ištraukų rinkinys, gal net savotiškas jų almanachas. Du trečdaliai tekstų rašyta Poškos ranka, likusieji – jam talkinusių žmonių. Į „Bitelę“ patekę kūriniai ir fragmentai priklauso trejetai dešimčių autorių. Vieni jų – klasikinio garso ar gerai žinomi (Seneka, Ovidiju, I. Krasickis), kiti – marginaliniai, šiandieną mažai ką besakantys. „Bitelės“ tekstai įvairaus turinio, bet vyrauja juose švietėjams rūpėjusių žmogaus laisvės ir moralumo problemų motyvai, garsiausiai girdima prarasto lenkijos ir Lietuvos valstybingumo nostalgija. Jo ranka čia įrašyta epigraminis eilėraštis „Užrašas Stanislovui Poniatauskui, karaliui Lenkų“, 1822 metų laiškas A. Puzyrevskiui, odė „Pas kunigą Ksaverą Bogušą, lietuvį…“ istoriografinis tyrinėjimas „Apie senovės pagoniškas religines apiegas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“, 1824 metų laiškas I. Lobojkai, pagaliau „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Tai poetiniai kreipiniai į realius skitysiančius. „Bitelės“ rinkinys D. Poškai reiškė rankraštinę knygą, su kuria, kaip eksponatu, galėjo susipažinti Baublio lankytojai, kurią buvo galima duoti pasiskaityti, o gal ir paskolinti bičiuliams bei svečiams.