A.Baranausko poema „Anykščių šilelis“.
Antanas Baranauskas – žymiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas,kalbininkas, klasikinės poemos „Anykščių šilelis“ ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreiškiančius piemenuko mintis, vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius.
„Anykščių šilelis“-reikšmingiausias Baranausko kūrinys,kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta,idealizuojama Lietuvos senovė,kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys,išreiškiamas protestas prieš tautinį lietuvių tautos engimą.Tarp kitko, Anykščių šilelis – tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų.
Pirmojoje dalyje apdainuojamas miško grožis.Poemos sumanymas romantiškas:pavaizduoti miską,kurio jau nebėra.Poemos įžanga-trumpa viso „Anykščių šilelio“ santrauka,kurioje pajuntame nusiminimą,gėlą.Nepaisant įžangos turinio,pirmoji dalis teikia turiningo vidinio džiaugsmo,kupino gamtos vaizdavimo.Iš pradžių piešiami regiamieji vaizdai:žvilgsnis kyla nuo samanų,uogenojų,grybų iki krūmų,medžių.Ypač sudvasinti lapuočiai,kurie šiuolaikinėje Lietuvoje neteko ypatingos reikšmės.Pasakos apie Eglę žalčių karalienę motyvai dar labiau paryškina lyrinį romantinį poemos pobūdį.Ilgainiui viską nustelbia kvapai,kuriuos autorius lygina su brangiausių kvepalų mišiniu.Skaitytojus žavi vidurnakčio tylos aprašymas,kupinas naktimi išreikštos ramumos,pakylėjančios žmogaus dvasią.
Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramybė,tyla, malonumas). Kaip ir daugelis romantikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių – savotiškam rojuje – greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame.Viso to atgarsis-žmogaus ašaros,išlietos miške.Jausmai,atskleisti tarp ąžuolų ir eglių.Žodžiai,ištarti girdint aidui.Žmogus nepasitikėjo niekuo,tik medžių ošimu,savo paties balsu ir lakštingalų čiulbėjimu,mokančiu jį suprasti.