1. Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą.
2. „Liūdną pasaką“ sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis – tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo.
Antrosios dalies ekspozicija – jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių atskleidimas. Veiksmo užuomazga – Petro rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius. Nerimo nuotaika dar labiau sustiprėja slapta išėjus Baniui. Nerimą keliačią laiko tėkmę J. Biliūnas pateikia keliais epizodais: baisus Juozapotos sapnas, kampininkės Urbonienės atnešta žinia, apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos atėjimas, Juozapotos kelionė į miestą, skaudus susidūrimas su mylimo vyro mirtim miesto kartuvėse. Toliau seka epilogas – Juozapotos atsigavimas, žiaurios ligos pasekmės.
3. Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. Biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą.
Juozapota
1. Graži: „Akys kaip dvi gražios žvaigždelės…“
2. Mėgstanti svajoti: „Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų…“
3. Mylinti savo vyrą: „Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo.“
4. Darbšti: „Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį.“
5. Pamaldi: „Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti.“
6. Pasižyminti intuicija: „-Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia baimė ima…“
7. Nemėgstanti apkalbų ir melo: „Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus.“
8. Tikinti šviesia ateitimi: „Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..“
9. Gailestinga: „Padavė jai valgyti, atnešė ir mėsos kąsnelį…“
10. Ryškus išvaizdos pasikeitimas: „Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savi išdžiūvusį kūną prisidengusi…“
Petras
1. Mylintis žmoną: „Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo.“
2. Laukiantis kūdikio: „Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas.“
3. Jautrus: „Buvo užsimastęs ir susirūpinęs, o jo akyse degė nesuprantama, ypatinga liepsna.“
4. Tikįs sava pergale: „Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svjojimais tikėjo,- tikėjo tvirtai, be abejonių.“
5. Ugningo būdo: „Dar jaunas žmogus, jautrus ir ūmus, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti.“
6. Žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs.
7. Darbštus: „…dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas,…“
8. Tikintis: „…pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas…“
9. Drąsus: „…vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi.“
Meilė Lukšienė – „Liūdna pasaka“
1. Autorius užsibrėžia apimti ne vien atskiro asmens vidinį pasaulį, o gyvais, reljefiškais ir nepakartojamais gyvenimo ragmentais atskleisti visą epochą.
2. Tai nėra tipiška apysaka: jai trūksta išvystytų charakterių ar plačiai nušviestų pačios epochos bruožų.
Albertas Zalatorius – „J. Biliūno prozos pasaulis“
1. Dvasingumas – svarbiausias J. Biliūno žmogaus vertinimo matas, bet jis ėnra vienintelis ir galutinis. Kiekvienas žmogus dar turi netikėto poelgio potenciją.
2. J. Biliūno novelistikoje pasaulio pilnumo ir monomentalumo iliuzija išnyksta.
3. Kūrybai nesvetimas temų bei motyvų įvairumas.
4. Rašytojas visiškai nesistengia kurti iliuzijos, kad aprašomus dalykus matome patys, netransformuotus.
5. J. Biliūno kūryboje viskas sukasi apie vieną tašką – patį autorių, viskas iš jo išsirutulioja.