Mieloji Mokytoja!
Turbūt Jūs labai nustebsite, gavusi mano laišką, nes pakankamai ilgą laiką tarppusavyje nepalaikėme jokių ryšių.
Taip pat, Jums tikriausiai kilo klausimas, kodėlgi po tiek daugel metų nusprendžiau Jums parašyti.
Tai buvo tiesiog viena akimirka. Sėdėdama minkštame fotelyje
ir skaitydama dukrelės vaikišką knygelę, prisiminiau savo gražios vaikystės laikotarpį. Prisiminiau savo pirmąją mokyklą ir ten praleistą laiką, visus joje besimokančius ir man buvusius artimus draugus, o ypač savo pirmąją mokytoją – tai Jus, Onutę Sakalienę. Kokia Jūs buvote gera man ir visai mūsų klasei. Mano manymu, daugiau tokios kaip Jūs niekur nėra ir nebus. Man Jūs buvote lyg antra mama. Kartu džiaugdavotės mano sėkme ir padėdavote atsitikus nelaimei. Aš vis dar niekaip negaliu suprasti, kodėlgi taip greitai bėga tas, nei vienai akimirkai nesustojantis, laikas…
Gal baigsiu apie tuos prisiminimus ir kartu su visomis savo mintimis persikelsiu į tikrovę, t.y. į dabartinį savo gyvenimą.
Baigusi Vilniaus Universitetą ir šiek tiek pramokusi kalbos, išvykau uždarbiauti į nuostabiąją Italiją. Po kiek laiko ten susiradau darbą, ištekėjau ir pagimdžiau gražiąją dukrytę, kurią vėliau pavadinau Rūtele. Ji – man viskas. Be jos negalėčiau įsivaizduoti net savo gyvenimo. Tai pats svarbiausias mūsų šeimoje asmuo. Rūtelė dar tokia maža(tik du metukai), o jau taip viską gerai supranta. Su ja beveik visada šneku tik lietuviškai, nes labai norėčiau, kad ji lengvai susišnekėtu su savo seneliais mano gimtąja kalba.