Juozas Baltušis
(tikr. Albertas Juozėnas, 1909-1991)
Kaimo samdinys ir spaustuvės darbininkas, 1933 m. K.Borutos įtrauktas į meninę kūrybą opozicinėje spaudoje, 1940 m. pliekia kandžiais feljetonais nuo valdžios nušalintą poniją. Hitlerinės okupacijos metais kalba per Maskvos radiją, ragindamas nepasiduoti gąsdinimams. Pokario metu, būdamas Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretoriumi ir „Pergalės“ žurnalo redaktoriumi, reikalauja, kad visi rašytojai mokytųsi vakariniame marksizmo-leninizmo universitete, kad „pabuvotų prie kolektyvinių ūkių kūrimo“, kad vaizduotų Tarybų Lietuvą „judančią, augančią, klestinčią“. Griežtai kritikuoja komedijas ir feljetonus, kuriuose „purvais drabstomas“ tarybinis žmogus – geriausias iš geriausių, taip pat gamtinę poeziją, kurios kūrėjai nepastebi, kad „į kolūkinį respublikos kaimą atėjo galingi traktoriai ir kita priešakinė technika“, Kategoriškai smerkė nepriklausomybės laikotarpio kūrinių publikavimą socialistinės santvarkos sąlygomis, Perėmęs iš kompartijos funkcionierių demagoginių kaltinimų metodiką, ideologinius kalbos štampus ir direktyvinę tonaciją, J.Baltušis iš tiesų buvo artistiškai daugiaveidė asmenybė, mikliai prisitaikanti prie besikeičiančio laiko, aplinkos ir auditorijos, trokštąs vaidinti svarbų vaidmenį kiekvienoje istorijos atkarpoje.
Turėjo kaimo žmogaus pastabumo, sveiko proto, humoro, lakaus žodžio dovaną. „Atlydžio“ metu, nusiėmęs partinio dogmatizmo kaukę, prabilo jau socialistinį realizmą neigiančiais teiginiais, išdrįso užstoti valdžios ujamą A.Solženicyną. Tačiau lemtingais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais vis dėlto pasiliko su pokario metų savo bendraminčiais, stalinistais. Pasipiktinę skaitytojai masiškai ėmė grąžinti autoriui jo knygas, kaip ir K.Hamsunui hitlerinės okupacijos metais.
J.Baltušis – savamokslis regioninio tipo rašytojas. Jo talento stiprybė – autentiškas savo patirties išpasakojimas, o silpnybė – tos patirties modeliavimas į privalomas ideologines schemas, griaunančias autentiškumo įspūdį.
Savamokslio rašytojo kelias natūraliai vedė J.Baltušį į realistinį pasakojimo būdą. Knygos „Savaitė prasideda gerai“ (1940) apsakymai parašyti tradicine realizmo maniera, išsaugant apsigimusio kaimo pasakoriaus vingrų sakinį, laisvą toną ir bendravimo su klausytojais jausmą.
Apybraižoje „Tėvų ir brolių takais“ (1967) su liaudišku humoru buvo stilizuotas Amerikos lietuvių žargonas. Novelių knygoje „Valiusei reikia Alekso“ (1965) meistriškai imituotas liaudiškas primityvas ir liaudies pasakoriaus pašaipios intonacijos.
Sukūręs dvi statiškas pjeses „Gieda gaideliai“ (1947) ir „Anksti rytelį“ (1953) pagal buožijos demaskavimo ir konflikto tarp „gero ir geresnio“ schemas, J.Baltušis grįžo į kaimo samdinio atsiminimus, objektyvaus vaizdingumo ir lyrinės tonacijos junginį 2 t. romane „Parduotos vasaros“ (1957-1969).
Prie „Parduotų vasarų“ stilistikos natūraliai prigludo ir dvi atsiminimų knygos „Su kuo valgyta druska“ (1973, 1976), kuriose figūravo ne vienas šio romano prototipas, centre stovėjo tas pats mažasis herojus. Tai beletrizuota autobiografija, kur vyravo psichologinis pasakojimas su stipria vidinių pergyvenimų logika, išmoningai išvystytu ir motyvuotu „aš“ paveikslu, ryškiais vienos šeimos portretais, gausybe gamtos ir buities detalių.