Įvadas
Seniausi graikų literatūriniai paminklai yra dvi didžiulės poemos ,,Iliada” ir ,,Odisėja”. Šių kūrinių siužetai paimti iš senosios graikų mitologijos – pasakojimų apie Trojos karą. Poemų autorius, graikų įsitikinimu, buvęs aklas dainius Homeras.
XIX ir XX a. archeologai įrodė, kad tuose pasakojimuose, be fantastinių, atsispindi ir istorinė tikrovė. Graikijoje, Kretoje ir Egėjo jūros salose rado liekanas miestu, klestėjusių net III-II tukst. pr.m.e.
Tuo pačiu metu Mažosios Azijos vakariniuose pakraščiuose klestėjo Trojai, arba Ikojo, miestas. Prieš jį Balkanų graikai, achajai arba danajai, antrojo tūkstančio pabaigoje surengė žygį, kuris ir minimas Homero poemose.
Poemose žmonių veiksmai, siejasi su dievų pasauliu, t.y. istorija jungiama su mitologija.
Achilas – žymiausias ,,Iliados’’ herojus, Trojos šalies karaliaus Pelejo ir Tetidės sūnus, Neoptolemo tėvas, mirmidonų vadas, narsiausias achajų kariuomenės karys. Pagal senovės graikų mitą, jo kūne buvo sužeidžiamas tik kulnas, už kurio jį laikė motina, maudydama Stikso vandenyje ir tuo padarydama jo kūną nesužeidžiamą.(2) Prieš pačią trojos karo pabaigą Achilas žuvo nuo Pario paleistos strėlės, kurią į jį nukreipė Apolonas. Apolonas – Dzeuso ir Lėtojos sūnus, saulės šviesos dievas; dievas – pranašautojas ir dievas – gydytojas. Achajai viena iš seniausių graikų genčių, persikėlusių iš šiaurės, užkariavusi senuosius gyventojus pelasgus ir susimaišiusi su jais. Graikai manydavo, kad staigi mirtis įvykdavo, kai dievas Apolonas arba jo sesuo Artemidė nukaudavo žmones savo strėlėmis. ,,Lai tavo strėlės achajams už ašaras mano sumoka’’.(3)
Vyriją šaukdavo tik Agamemnonas, vyriausias kariuomenės vadas. Per ilgą karą ir siaučiant baisiam marui, buvo susilpnėjusi achajų drausmė. Pirmaisiais Trojos karo metais Achajų kariuomenė išgriovė ir apiplėšė visus aplinkinius miestus – Trojos sąjungininkus.
,,Didvyrių tokių daugiau nemačiau ir neteks bematyti, Kaip Peritojas ar kokis Driantas, kareivių valdovas, Ar koks Kenėjas Iksadijas ar Palifemas lyg dievas.’’(4)
Poetas vaizduoja, kad kiekviene nauja didvyrių karta yra silpnesnė už senovės didvyrius. Homeras aprašo aukojimo papročius. Miežiniais miltais ir druska graikai pabarstydavo aukojamų gyvulių galvas. Graikai įsivaizduodavo, kad aukojimas yra bendra dievų ir aukojančiųjų puota. Hera jautakė – Hera su karvės akimis.Šis epitetas likęs iš gilios senovės, kai Herą garbino karvės pavidalu. Graikijoje dar prieš Homero laikus, kaip ir senovės Egipte, dievai buvo garbinami gyvulių pavidalu.
2. ,,Iliada’’ – Vilnius. 1962 psl. 15
3. ,,Iliada’’ – Vilnius. 1962 psl. 541
4. ,,Iliada’’ – Vilnius. 1962 psl. 8
Antroji giesmė.
Agamemnono sapnas. Laivų Hermėjas, Dzeusui įsakius, užmušė milžiną Argą, turintį šimtą akių, kuris saugojo Dzeuso mylimąją jo, pavyduliaujančios Heros paverstą karve. Homero laikais graikai kariavo pėsti. Dviračius, kuriais vadai atvažiuodavo į mūšio lauką, saugodavo vežėjai, kad herojai, jei reiks, galėtų pabėgti. Kiekviena gentis turėdavo savo dievą – globėją, spėjama, kad trojėnų ir jų sąjungininkų buvę apie 50 000, o graikų apie 120 000 – 140 000.(5). Prisimenama, kai Kretos sala buvo aukštos kultūros centras, kai joje klestėjo daug miestų.
,,Kai jo rūstybės ateina pasirodo ir savo žaibais jis
Pliekia arimų viršūnes, kurs esantis guolis Tifono.’’(6)
Tifonas – mitinė pabaisa, Gajos ir Tartaro sūnus, požemio ugnies įasmeninimas. Dzeusas nugalėjo jį žaibais, nutrenkė į žemės gelmes ir užvertė kalnais. Kai tifonas nori iškilti, žemė dreba nuo jo pastangų, iš jos veržiasi liepsna. Tada Dzeusas vėl meta į jį žaibus.
Trečioji giesmė
Priesaika. Achajų kariuomenės apžiūrėjimas. Pario ir Menelajo dvikova. Tiems kurie gaudavo vilnos pluoštelį, tekdavo ir visa atsakomybė už priesaiką, jei ji būtų sulaužyta. Priesaikos apeigų metu užmuštų galvijų mėsą užkasdavo. Achajai, būdami svetimoje šalyje, tokius gyvulius mesdavo į jūrą.Paris – Priamo ir Hekabės sūnus, vadinamas ir Aleksandru. Jis pagrobė Menelajo žmoną Heleną ir dėl to prasidėjo Trojos karas.
Ketvirtoji giesmė
Priesaikos sulaužymas. Agamemnonas apžiūri kariuomenę.Hera – Krono ir Rėjos duktė, Dzeuso sesuo ir žmona, dievų valdovė, santuokų globėja. Trojos karo metu ji globojo achajus.
5. ,,Iliada’’ Vilnius. 1962 psl. 530.
6. ,,Iliada’’ Vilnius 1962 psl. 51.
Atėnė – Dzeuso duktė, gimusi iš jo galvos, amžinoji mergelė, deivė – kariautoja, išminties deivė, per Trojos karą achajų vadų, ypač Odisėjo, globėja, ginkluota ietimi Afroditė – meilės ir grožio deivė,
Dzeuso ir Dionės duktė.
,,Atėnė kryptį jai kitą suteikė lekiant
Kad smigtų, kur sagtys auksinės ir storos,
Kur jį krūtinsargis dvilinkas dengė’’ (7)
Krūtinsargis susidėdavo iš dviejų bronzinių plokščių: viena dengė krūtinę, kita nugarą, jos buvo susegtos sagtimis.
susigrąžinti karalystę, sukėlė kelis karalius į žygį prieš tebus. Sąjungininkai buvo Tėbų karaliaus sūnus Polineikas, brolio eteoklio išvarytas iš miesto ir norėdamas sumušti, o Polineikas ir Eteoklis dvikovoje užmušė vienas kitą.
Penktoji giesmė
Diomedo žygdarbiai. Diomedas – Tidėjo sūnus, Argolidės valdovas, vienas iš narsiausių achajų herojų. Trojos karalius Laomedontas, Piamo tėvas, atsisakė atlyginti dievams Poseidonui irApolonui, pastačiusiems miesto sienas. Supykęs Poseidonas pasiuntė į Troją pabaisą, kuriai turėjo būti paaukota Laomedonto duktė Hesionė. Herklis Pasisiūlė išgelbėti mergaitę, bet už tai pareikalavo garsių senelio Troo arklių. Kai Heraklis grįžo pasiimti žadėto atlygio, Laomedontas jį išvarė. Po keletos metų Heraklis grįžo ir paėmė Toją.