Veidas – pati nuogiausia mūsų kūno vieta, jis atviras kitų žvilgsniams, saulei, lietui. Tačiau ar visada mūsų veidai yra atviri kitiems? Ne. Mes slepiame juos po nematomomis kaukėmis. Kodėl? Galbūt norėdami paslėpti ne tik veidus, bet ir jausmus, savo vidų. Turbūt taip saugiau…
Senovėje kai kuriose kultūrose buvo tikima, kad kaukė leidžia ją dėvinčiam asmeniui perimti vaizduojamo personažo jėgas, jas pasitelkti magijai. Kaukės buvo naudojamos daugelyje religijų kaip apsauginis ritualo elementas. Afrikos ir Amerikos indėnai tikėjo, kad kaukės, vaizduojančios kokią nors dvasią ar dievybę, dėvėjimas padeda tapti tarpininku tarp dvasių ir žmonių pasaulio. Dabartiniai burtininkai kaukes pakeitė stiklo rutuliais, statulėlėmis, tačiau daugelis kaukę vis dar turi kur nors pasidėję.
Kasdieniniame gyvenime kaukės vaidmuo keičiasi. Rankomis neapčiuopiama kaukė kiekvieną mūsų lydi kiekviename žingsnyje: darbe, mokykloje, prekybos centruose, gatvėje. Kur beeitume, aplink pilna žmonių, kurie vaikšto nustatę gražias minas, apsimetę laimingais ar liūdnais. Prekybos centre kasininkė palinki geros dienos, darbdavys, atleisdamas iš darbo – sėkmės. Juk tai privaloma, kad ir kaip to nenorėtume, mes taip turime daryti. Dažnai net ir į veidrodį žvelgdami nebūname atviri. Paprastai dar prieš pažiūrėdami į savo atspindį, nutaisome tam tikrą miną arba žiūrime ne į save, o į tam tikrą detalę – plaukus, barzdą, spuogą ant nosies ar pešiojamą antakį. Taip mes atsiribojame nuo tos žinios, kurią veidas mums turėtų perduoti. Bet juk tai gąsdina… Pažvelgti į veidrodį atvirai, tiesiai į save truputėlį nejauku. Juk pasakose ragana ar pamotė jame mato tai, kas yra toli toli, už tūkstančio mylių. Turbūt mes patys esame nuo savęs „už tūkstančio mylių”, todėl ir nedrįstame pamatyti „negirdėto, neregėto dalyko”.