Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė, bandžiusi išsiveržti iš mažybinių formų, saldumo, dainingumo, ieškojusi miesto tikrovėje kažko nepakartojamo, egzotiško. Jos lyrikoje jaučiama itin stipri praeities, istorijos jėga, vyrauja kultūrinės realijos, miesto buities ir architektūros detalės dažnai persipina su gamtos motyvais. Eilėraštyje „Kai kvepia baltas hiacintas…“ atskleidžiami ypatingi lyrinio subjekto išgyvenimai: juntamas pavasario skverbimasis ir laiko kaitos – švitimo – stebėjimas, prasiveržia staigiu džiaugsmu.
Eilėraščio pradžia – sustabdyta akimirka, tai tarsi laiko ir erdvės nuoroda: „Kai kvepia baltas hiacintas / ant mano stalo…“. Medituojantis lyrinis subjektas yra savoje erdvėje („mano stalo“), jis fiksuoja ne tik pojūčius (kvepia), bet ir detales (baltas hiacintas). Balta spalva – tobulumo spalva, artima absoliutui, pabrėžia akimirkos išskirtinumą. Toliau vaizduojamojo pasaulio laikas ir erdvė konkretinami: „…kai pavasaris / pro sienas skverbiasi, / kai švintant / sužimba kavinuko varis…“. Siena skiria lyrinį subjektą nuo išorinio pasaulio, todėl uždaroje erdvėje jis pasikliauja sustiprėjusiais vidiniais pojūčiais ir aplinkos kitimo stebėjimu: jis junta pavasario skverbimąsi, o „sužibęs kavinuko varis“ išduoda, kad artėja rytas. Nakties, ankstyvos aušros tyla (būdinga J. Vaičiūnaitės kūrybai) persipina su pavasario dvelksmu ir nulemia ypatingą vaizduojamojo pasaulio nuotaiką: jaučiamas kūrybinio įkvėpimo laukimas, bylojantis apie menišką lyrinio subjekto prigimtį („kai dar eilėraštis negimęs“) ir „dar nepratrūkęs nerimas“, kuris tarsi ir turėtų virsti tuo eilėraščiu. Dalelytė „dar“ parodo, kad lyrinis subjektas tiki, jog nuojautos virs tikrove.