Pasakos – žmonijos atradimų liudininkės
Šių dienų žmonės – suaugusieji ji ir net vaikai – pasakas laiko labai meniškais, bet netikroviškais kūriniais. Šitaip pasakos suvokiamos palyginti seniai. Net žodis “pasaka“ kasdieninėje kalboje vartojamas vietoje žodžių “labi gražu”, “nuostabu”, “nepaprasta” ir vietoje “netiesa”, “prasimanymas”. Tokia nuomonė apie pasakas susidarė todėl, kad visose jose, o ypač tose, kurios vadinamos stebuklinėmis, gausu gyvenime neįmanomų dalykų. Pasakose sužmoginami saulė, mėnulis, žvaigždė, vėjas , įvairūs gyvūnai ir daiktai, o ir žmonės naudojasi skraidančiais kilimais, jodinėja kalbančiais žirgais, moka šepetį paversti giria, tapti nematomais ar kuo nors pasiversti, supranta paukščių kalbą, būna labai stiprūs ir nepažeidžiami.
Vis dėlto keista, kad visų pasaulio tautų atmintyje tūkstančius metų saugomi “pramanyti” dalykai. O gal pasakų fantastika tėra apvalkalas, po kuriuo paslėpta labai svarbi tiesa? Iš tikrųjų, jeigu pasakose svarbiausia būtų išmonė, tai kiekvienas sekėjas fantazuotų kitaip. Tačiau taip nėra: esminiais momentais sutampa ne tik vienos tautos, bet ir įvairių tautų tam tikros pasakos variantai, visame pasaulyje plinta daugiau ar mažiau panašūs siužetai. Tai liudija, kad senovėje į pasakas buvo žiūrima labai rimtai ir stengtasi išsaugoti jų prasmę. Vadinasi, jos buvo labai reikalingos žmonėms.
Kodėl pasakų reikėjo mūsų tolimiems protėviams, kas svarbaus į jas sudėta, nes tegalime sužinoti iš vėlyvų – XIX ir XX amžiaus užrašytų kūrinių. Mus pasiekusios stebuklinės pasakos dažniausiai gana sudėtingos: jose vaizduojama daug darniai sujungtų įvykių. Kadangi visi sudėtingi dalykai neatsiranda iš karto, bet susidaro palaipsniui, todėl pasakas pabandykime skaidyti į elementariausius siužetus – tokias atkarpas, kuriose vaizduojamas vienas įvykis, t.y. situaciją keičiantis dviejų personažų ar jų grupių susidūrimas. Tesiskiriantis veikėjais ir konkrečiomis detalėmis, bet sutampantys pagal prasmę, elementarieji siužetai įeina net į kelias pasakas. Galima manyti, kad senų senovėje tokie paprastučiai kūrinėliai gyvavo savarankiškai. Išardę sudėtingą kūrinių pasaulį į sudedamąsias dalis ir atidžiai pasižiūrėję, kas kiekvienoje iš jų pasakyta, mes sužinosime, koki buvo senoji pasakų paskirtis.
Skaitydami stebuklines pasakas, daugiausia randame elementariųjų siužetų, kuriose vaizduojami paprasto, netgi silpno žmogaus susidūrimai su galingomis būtybėmis – ragana, laume, slibinu, velniu, vilku ir kt. Šios būtybės herojui žmogui visiškai svetimos, jos gyvena svetimoje teritorijoje, kuri yra arba labai toli, arba už tam tikros ribos (upės, už marių) ;kartais jos pasirodo žmonių gyvenamosiose vietose naktį. Dažnai šios būtybės žmogui pavojingos: jos nori žmogų pagrobti, nužudyti, paversti gyvūnu ar akmeniu. Atrodytu, kad žmogus, būdamas silpnesnis, turėtų pralaimėti. Tačiau vieni herojai išsisaugo, išvaduoja savo artimuosius, netgi likviduoja pačią grėsmę, o kiti pagrobiami žūsta, praranda vaikus. Kodėl taip atsitinka?
Išskaidykime, pavyzdžiui, pasaką “Aguonėlė”. Pirmajame elementariame siužete vaizduojama, kaip vilkas pagrobė Aguonėlę. Mergaitė tėvų įleista į šulinį, ir ją galima pasiekti, jai iškišus ranką. Vilkas nusiklauso, kaip Aguonėlę šaukia motina, ir bando ją pamėgdžioti, bet mergaitė atpažįsta, kad tai svetimas: šaukimo žodžiai motinos, bet balsas ne jos. Kai vilkas pašaukia Aguonėlę motinos žodžiais plonu balsu, ji iškiša ranką. Vilkas pagrobia mergaitę, nes ji suartėjo su grėsmingu svetimuoju, palaikiusi jį saviškiu.
Siužeto herojus (Aguonėlė) pasielgia neteisingai: ji atpažįsta savo artimąjį iš požymių, kuriuos klastingas antipodas (vilkas) sugeba pamėgdžioti. Beje, tokia pat klaida daroma ir kitose pasakose: Uogelė atidaro pirkelės duris vilkui, palaikiusi jį piemenėliu, o Lipnikėlis priplaukia prie raganos, manydamas, kad tai jo motina.
Pasakos – optimistiški kūriniai. Jeigu jose vaizduojama herojaus klaida ir jį ištikusi nesėkmė, tai netrukus parodoma, kaip tas pats ar kitas herojus klaidą atitaiso. Kadangi “Aguonėlės” pradžioje herojus pagrobiamas, reikia prijungti elementarųjį siužetą apie jo išdavimą. Aguonėlės motina apsimeta mirusia ir taip išprovokuoja vilką palydėti dukterį į jos namus: dukteriai būtina dalyvauti motinos laidotuvėse. Kai vilkas atsiduria duobėje, motina grobiką sunaikina – Aguonėlė gali likti su tėvais. Čia herojus (motina) pasielgia teisingai, nes supranta, kad su vilku lengviau susidoroti savo namuose, ir imituoja laidotuves.
Vilką į duobę įstumia dar vienas herojus – svečiai. Jie irgi gudrauja: vaizduoja, kad vilkui rodoma pagarba (jis vaišinamas kartu su visais, vadinamas žmonių žentu), o iš tikrųjų artina jį prie paslėptos duobės, į kurią patekęs jis nebebus pavojingas. Šis trečiasis elementarusis siužetas yra įsiterpęs į antrąjį, jį paaiškina ir detalizuoja.
Pasakoje “Aguonėlė” mes radome tris elementariausius siužetus. Pirmajame jų įspėjama, kad žmogų supanti aplinka ne tik grėsminga (svetimieji grobia vaikus), bet ir klastinga (svetima būtybė moka apsimesti saviškiu). Todėl žmogui reikia mokėti
atskirti savuosius nuo svetimųjų. Kituose dviejuose siužetuose parodyta, kaip žmonės gudriai elgdamiesi gali įveikti pavojingą svetimąjį. Taigi šioje pasakoje konkrečiais pavyzdžiais ir menine forma pamokoma, kaip nedera ir kaip dera elgtis, susidūrus su pajėgesne už žmogų ir norinčia pakenkti būtybe. Tokių pamokymų rasime beveik kiekvienoje stebuklinėje pasakoje.