Antika
VIIIa.pr.m.e-Va.m.e.
Gyvenimas vaizduojamas kaip gražus ir harmoningas kosmosas. Graikų kosmologija prasideda chaosu ir išsivysto į olimpinę dievų federaciją, paklusnią Dzeuso diktatūrai. Antropomorfizmas dievus labai priartino prie žmonių. Antikos žmogus, turintis ištobulinta estetinį jausmą, puikiai suvokė išorės išraiškinguma, formos paslaptį: tai kas dieviška, egzistavo žmogiško grožio pavidalu (sudievinta gamta)Meninės harmonijos siekimas, menas yra kūribyškumas gamtos, būties imitavimas. Katarsis. Mitologinių, folkloro tradicijų panaudojimas.
Susiformuoja pagrindiniai epo, lyrikos, dramos, žanrai.
Homeras, Aischilas, Sofoklis, Horacijus, Vergilijus, Ovidijus
Vidur-amžiai
V-XIV a.
Jei Antika aukštino žmogaus žemiškąją veiklą, krikščionybė- žmogus turi siekti dvasinio tobulumo, kuris užtikrintų pomirtinį gyvenimą. Sudvejintas pasaulio modelis. Scholastika. Didžiausia vertybė- ne laisvė, o tarnyba ir ištikimybė Tėvynei, senjorui, bažnyčiai.
Romaninis ir gotikinis stilius architektūroje. Religiniai alego- riniai vaizdiniai ir pasakojimai. Misticizmas. Žmogaus dorovė- ne jo originalumas, o maksima-lus įsiliejimas į korporaciją, į dievišką tvarką.
Šventasis Raštas, kurtuazinė literatūra (romanai, serenados, albos, kansonos). Liaudies sagos ir herojinis epas. Satyriniai apsakymai.
Rene-sansas
XV-XVI a.
Svarbiausias bruožas- humanizmas. Susidomejimas Antika. Žmogus pasaulio centre. Žemiškų interesų pasireiškimas. Žinių troškimas. Žmo-gus gamtos dalelė. Vulgarumas. Požiūris į gyvenimą- laisvama-niškas. Charakterių prieštaringumas.
Mitologiniai, bibliniai siužetai. Filoso-finiai ir psichologiniai elementai. Fantas-tika ir buitis. Satyra ir groteskas. Litera-tūros žmogus- mąstanti, kupina prieštara-vimų, siekianti žemiškos laimės asmeny-bė. Įvairių stilių samplaika.
Žanrų įvairovė: romanas, novelė, sonetas, odė, poema, drama, tragedija, komedija, istorinė drama.
F. Petrarka,F. Rablė,Dž.Bokačas,V.Šekspyras,M.Servantesas. LT- M.Husioviakas, M.Mažvydas, M.Daukša
Klasiciz-mas XVII a.
Reglamentuotas menas. Laikomasi trijų vienumų taisyklės: vietos, laiko, veiksmo. Kalbos iskilmingumas. Griežtas teigiamų ir neigiamų bruožų atskyrimas. Grožio sąvoka.
Aukštas ir žemasis stiliai. Griežta ir darni kompozicija. Simetriškumas. Didaktika.
Komedija, tragedija, pasakėčia.
P. Kornelis, Ž. Rasinis, Moljeras.
Barokas XVI-XVIII a.
Žmogaus būties laikinumas. Mirties tema. Krikščioniškų idealų akcentavimas. Rafinuotumas. Estetizmas. Subjektyvi grožio samprata. Dėmesys liaudies kūrybai.
Estetizmas. Natūralizmas. Erotika. Pompastika, įmantrumas. Groteskas, bufonada, alegorišumas, hiperbolė. Daug istorinių afektų.
Lyrika, drama.
Kalderonas, T.Taso. LT- K.Skirvydas, M.Olševskis, M.K.Sarbievijus
Švietimo epocha
XVIII a.
Didžiausias autoritetas- protas. Tikslas- pažanga, kultūra, moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir mokyti liaudį. Didaktika. Auklėjimo problemos. Humanizmas, proto sudievinimas,
Tęsė klasicizmo stilines tendencijas. Ryškios didaktinės tendencijos. Auklėjimosios idėjos perteikiamos meniniais vaizdais ir įtikinamais charakteriais. Sentimentalizmas (išaukštinami jausmai, kviečiama grįžti „atgal į gamtą“.) Charakterių statiškumas. „Audros veržimosi“ literatūra Vokietijoje. Alegorija. Satyra, ironija, groteskas.Romanas (kelionių, nuotykių, fantastinis, alegorinis).
Volteras, D.Didro, D.Defo, V.Getė.
LT- K.Donelaitis. „Metai“- giesmė dievui.
Roman-tizmas
XVIII pab.-XIXa. pradžia
Būdingiausios romantinės pasaulėjautos ypatybės- nepasiten-kinimas tikrove, bėgimas į svajonių, idealų pasaulį. Konfliktas su aplinka sudėtingas. Būdingas bruožas- nerimas ir „pasaulio sielvartas“. Atvriras jausmingumas, dramatizmas, subjektyvumas, gamtos pajautimas, nakties įvaizdis.
Šios literatūros krypties personažas- nesuprastas žmogus. Jo jausmai ir išgyvenimai visada stiprūs. Bibliniai, istoriniai sužetai. Nėra kategoriškų meno kūrybos taisyklių. Intensyvus jausmas ir nevaržoma vaizuotė. Stiprus subjektyvumo pradas, lyrizmas. Personažas primena Renesanso titaną.