Mikalojus Daukša
GYVENIMO BRUOŽAI. Daukšų giminės pirmtakas buvo Veliuonos valsčiaus bajoras Vaidila. To krašto karių (bajorų) pareiga buvo ginti panemunės pilis nuo kryžiuočių. Protėvis Vaidila gavo bajorystę iš didžiojo kunigaikščio Vytauto, tikriausiai, už karinę tarnybą. Duomenys leidžia teigti, kad Vaidila turėjo sūnų Sirputį, Sirputis Daukšą, Daukša Mikalojų, Mikalojus Baltramiejų, o Baltramiejus – rašytoją Mikalojų Daukšą (1527/1538-1613 02), pakrikštytą senelio vardu ir gavusį prosenelio vardą kaip pavardę. Pavardė Daukša ir iš jos padaryti vietovardžiai paplito visoje Lietuvoje. Rašytojas turėjo antspaudą su herbu Šeliga. Legenda pasakoja, kad herbo pavadinimas kilęs iš senovės Lenkijos kario vardo.
M. Daukšos tėvas Baltramiejus vedė du kartus. Rašytojas buvo pirmosios žmonos, kurios vardas ir gyvenimas nežinomi, sūnus. J. Lebedys nustatė M. Daukšos gimimo metus pagal jo dvasininko karjeros kriterijus: rašytojas turėjo gimti tarp 1527 ir 1538 metų didokame dvarelyje Babėnuose, kurie apie 1923 m. buvo prijungti prie Kėdainių miesto. Augo gausioje šeimoje, giminaičių aplinkoje. Tuo laiku bajorija siekė gauti gerą vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą. Mokslo keliu buvo nukreiptas ir M. Daukša.
Deja, visiškai nėra duomenų, kur M. Daukša mokėsi. J. Lebedys, ištyręs visus galimus variantus, nurodė tuo metu vakarinėje Lietuvos pusėje veikusias mokyklas ir spėtinus užsienio universitetus. Pradinį ir vidurinį išsilavinimą M. Daukša galėjo gauti Žemaičių vyskupijoje, o gal ir Kaune.
Neaiškus M. Daukšos studijų klausimas. Lietuvoje universiteto M. Daukšos jaunystės metais dar nebuvo. Nėra abejonių dėl aukšto M. Daukšos išsilavinimo. Tai liudija bibliotekos kaupimas, puikus lotynų kalbos mokėjimas, humanistiniai interesai, parengtos lietuviškos knygos, bažnytinė karjera – iki visos Žemaičių vyskupijos administratoriaus pareigų mirus vyskupui Merkeliui Giedraičiui. Tačiau dokumentiškai to įrodyti negalima. Galėjo studijuoti katalikiškame Krokuvos ar liuteroniškame Karaliaučiaus universitete, bet matrikulos tyli. Nerasta M. Daukšos studijų pėdsakų ir kitų Europos valstybių universitetuose.
Galima manyti, kad M. Daukša kunigavo Žemaičių vyskupijoje maždaug nuo 1560 m. Pirmoji beveik tiksli jo biografijos data -1570 m. Ji nustatoma pagal Žemaičių vyskupijos vizitatoriaus T. Pekulo vizitacijos dienoraštį. Tarkvinijus Pekulas – popiežiaus Grigaliaus XIII nuncijaus Lietuvoje ir Lenkijoje, J. A. Kaligario bylų auditorius, vizitavo Žemaičių vyskupiją 1579 m. rugsėjo antroje pusėje ir spalio pradžioje susitarus vyskupui M. Giedraičiui ir J. A. Kaligariui Vilniuje. T. Pekulas vizitavo 15 vietovių. Parodęs savo popiežiaus vardu duotus įgaliojimus, kleboną, vikarą ar kitą bažnyčios tarną prisaikdindavo ir apklausinėdavo. Turėjo teisę nusižengėlius sodinti į kalėjimą, taip pat skirti pinigines baudas bažnyčios naudai. Ne vieną kartą taip ir darė. Vizitavo turėdamas tikslą įtvirtinti Lietuvoje bažnytinio Tridento Susirinkimo nutarimus. M. Daukša buvo Krakių klebonas ir Varnių, t. y. Žemaičių vyskupijos, kanauninkas. Vizitatorius T. Pekulas paklausė, kiek laiko M. Daukša klebonaująs Krakėse. M. Daukša atsakė: „Jau maždaug devyneri metai”. Vadinasi, 1570 m. M. Daukša gavo Krakių parapiją. Prieš tapdamas Krakių klebonu greičiausiai kokį dešimtmetį ėjo vikaro ar klebono pareigas kitur.
Iš savo pajamų (klebono atlyginimas, ūkio pelnas, uždarbis už bažnytines paslaugas – krikštą, sutuoktuves, laidotuves, kalėda) M. Daukša išlaikė Krakėse mokytoją. Iš M. Daukšos atsakymo T. Pekului paaiški, kad ta pirmoji Krakių mokykla veikė nuo 1579 m. Kalėdų. Mokytojas Adomas Grockis (Groczki), apklausinėjamas T. Pekulo pasakė, kad jis moko vaikus lotynų kalbos gramatikos, doro gyvenimo bei mažojo katekizmo. Greičiausiai tai vokiečių jėzuito šv. Petro Kanizijaus „Mažasis katekizmas”, parašytas lotyniškai, dėstytas Vilniaus jėzuitų kolegijoje.
M. Daukša Žemaičių vyskupijoje ėjo vis aukštesnes pareigas Krakėse, Kražiuose, Betygaloje, buvo Žemaičių vyskupijos kanauninkas, oficiolas, t. y. bažnytinis teisėjas, vyskupijos valdytojas (administratorius). Valdytojo pareigas ėjo, mirus vyskupui M. Giedraičiui 1609 m., kol buvo išrinktas naujas vyskupas Mikalojus Pacas. Taigi šiuos vienerius metus M. Daukša buvo vyriausias Žemaičių vyskupijos bažnytinis hierarchas.
Kaip vyskupijos kanauninkas ir jos kapitulos narys M. Daukša oficialiai rezidavo prie vyskupijos katedros Varniuose.
Kadangi dokumentinės medžiagos apie M. Daukšą labai mažai, tai jo gyvenimo sąlygas iš dalies gali atkurti aplinkos duomenys: svarbu žinoti, su kokiais Žemaičių vyskupais bendravo ir dirbo, kaip vyko Kontrreformacija Lietuvoje, kas buvo M. Daukšos kolegos Žemaičių kapituloje (kanauninkai), ką apie M. Daukšą parašė savo vizitacijos ataskaitoje T. Pekulas.
„POSTILĖ”. Svarbiausias, iki šiol lietuvių kultūrą tebeveikiantis M. Daukšos darbas yra lenkų autoriaus Jokūbo Vujeko mažosios „Postilės” vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniaus universiteto spaustuvėje 1599 m. Šis darbas pelnė M. Daukšai nenykstančią šlovę. Jokūbas Vujekas (1541-1597) gimė Lenkijoje, iš pradžių linko į protestantizmą, vėliau grįžo katalikybėn. Baigė Krokuvos
ir Vienos universitetus, įstojo į jėzuitų ordiną. 1570 m. jam buvo suteiktas aukščiausias mokslinis teologijos daktaro laipsnis. Kurį laiką vadovavo Poznanės jėzuitų kolegijai, o 1578-1579 m. buvo Vilniaus kolegijos paskutinis rektorius prieš pakeliant kolegiją universitetu. 1579 m. išvyko į Vengriją kaip jėzuitų misijų vadovas, mirė Krokuvoje.
J. Vujekas – lenkų eruditas. Yra dėstęs matematiką Romos kolegijoje, buvo vienas geriausių jos mokovų Lenkijoje. Keliolika paskutiniųjų savo gyvenimo metų skyrė Biblijos vertimui į lenkų kalbą (1599). Jo vertimas buvo pripažintas oficialiu tekstu ir kelis amžius perspausdinamas. Parašė dvi postiles – didžiąją ir mažąją (1579-1580). Didžioji skirta dvasininkams, mažoji platesniam tikinčiųjų ratui. Mažoji postilė laikoma vertingiausiu J. Vujeko veikalu. Labai tikėtinas dalykas, kad M. Daukša, atvažiuodamas į Vilnių, asmeniškai bendravo su J. Vujeku.
J. Vujeko mažoji postilė, aiškindama Biblijos tiesas, yra tradicinė, tačiau joje liečiama ir konkreti gyvenamo laiko tikrovė. Smerkiami girtavimas, prabangos pamėgimas, teisybės nebuvimas, teismų šališkumas, liaudies beteisiškumas, įstatymų nežmoniškumas, algų samdiniams užlaikymas, našlių ir našlaičių skriaudimas. Katalikybės gynėjas aštriai kritikuoja protestantus, jų konfesijos kūrėjus M. Liuterį, J. Kalviną ir kitus, net Erazmą Roterdamietį. Reikalauja juos griežtai bausti, iš anksto siunčia į pragarą. J. Vujeko mažoji postilė, aštriai smerkdama protestantus, buvo kovingas Kontrreformacijos veikalas.
M. Daukšos „Postilė” išėjo maždaug 500 egzempliorių tiražu. Tai stambi knyga, turinti 642 didelio formato puslapius. Joje paskelbta daugiau kai šimtas pamokslų („išguldymų”), visi jie turi įžangas, kurias sudaro fragmentai iš evangelijų, kartais dar ir autoriniai tekstai. Postilėje kalbama ne tik apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mokslą, bet liečiami, kaip sakėme, ir žmonių, kurie klauso pamokslus, reikalai bei rūpesčiai, visuomenės aktualijos. J. Vujekas į specifines Lietuvos problemas, rašydamas lenkams, nesileido. Tačiau jo postilė Lietuvoje buvo aktuali, nes atitiko svarbiausią Kontrreformacijos siekį – įveikti Lietuvoje išplitusį Protestantizmą. Todėl J. Ledesmos ir J. Vujeko darbų vertimai buvo labai reikalingi ne tik Žemaičių vyskupijai, bet ir aukštaičiams – Vilniaus vyskupijai. Juos skaitė ir Vilniaus vyskupijos kunigai. Apie tai rašė 1605 m. to paties J. Ledesmos „Katekizmo” nežinomas vertėjas į rytų aukštaičių tarmę („liežuvį”).