ĮVADAS
Lietuviai,ištisus amžius nuolat gyvendami savo teritorijoje, mažai tekeliaudami ir tesimaišydami su kaimyninėmis nebaltų gentimis, sukūrė savitą baltų kultūros atmainą, išlaikė joje daugelį senosios Europos ir indoeuropiečių kultūros bruožų. Jie tvirtai buvo prisirišę prie savo tradicinio gyvenimo būdo ir ilgiausiai Europoje laikėsi senųjų papročių, tikėjimo. Paskutiniai žemaičiai buvo pakrikštyti tik 15a., kai Vakarų Europoje jau buvo prasidėjas Renesansas, imta domėtis antikine kultūra – filosofija, vaizduoja- muoju menu, architektūra, religija ir mitologija.Ir ši ,,pagoniška” kultūra jau nebebuvo niekinama kaip ankstyvaisiais krikščionybės amžiais ir viduramžiais – pradėta ja žavėtis, ją tirti ir mėgdžioti.Ne taip smerkiamai imta žiūrėtiir į vietinius įvairių tautų papročius, šventes, tikėjimus, kuriuos anksčiau buvo stengiamasi išnaikinti kaip nereikalingas ir kenksmingas ,,pagonybės liekanas”. Rene –sanso idėjos plito ir ne taip seniai santrvę sudariusioseLenkijos ir Lietuvos valstybėse, kuriose antikine ir senąja vietine kultūra buvo susidomėta, kai lenkų galvose dar buvo gyvas naujųjų sąjun-gininkų lietuvių ,,pagoniškosios” kultūros vaizdas, o daugeliui lietuvių ši kultūra buvo vienintelė, nes neseniai garbinti dievai ir deivės dar nebuvo užleidę vietos krikščionių Dievui.Todėl visų istorikų žvilgsniai vis dažniau ėmė krypti į senąjį lietuvių gyvenimo būdą, jų papročius ir tikėjjimus. Tas domėjimasis senąja lietuvių mitologija, religija ir kultūra Lenkijos – Lietuvos valstybėse atsirado pačiu laiku ir buvo labai perspektyvus, nes dar daug duomenų buvo galima užfiksuoti iš gyvosios tradicijos.Taigi šiame referate mes jus supažindisime su vienu iš pagrindinių lietuvių dievų – Perkūnu.
PERKŪNAS
Lietuvių dievybė Perkūnas visiškai atitinka graikų Dzeusą, romėnų Jupiterį, skandinavų Torą, vokiečių Donarą ir slavų Perūną.
Visos čia paminėtos tautos priklauso vienam dideliam kamie- nui, kitaip sakant, yra kilusios iš arijų, tad suprantama, jog ir jų pažiūros į pasaulį iš esmės turi būti vienodos, ir tik vėlesniais lai-kais jų pasaulio supratimas pasidarė toks skirtingas, kad kiekviena tauta išsiugdė kitokį, savarnkišką ir tik jai savitą būdą.Taip trak – tuodami arijų tautų savitumą aptarsime ir Perkūno dievybę.
Kadangi visos šois tautos yra tos pačios kilmės, tai ir jų Perkūno įsivaizdavimas turi bendrų bruožų, būdingų visoms arijų tautoms. Visose indoeuropiečių tautose Perkūnas yra debesų valdovas, že-mės derlingumo skatintojas ir milžinų triuškintojas,bet pirmiausia- grubių jėgų tramdytojas, milžinų nugalėtojas.Požiūrį į Perkūną kaip į triuškintoją tautos susikūrė jau savo ankstyvuoju raidos lai-kotarpiu, nes nėra nieko įspūdingesnio,kaip ko nors sunaikinimas.
Norėdami išsiaiškinti pirmykščių tautų požiūrį į griaustinį, imki-me paprasčiausią pavyzdį.Jeigu atgabensime žmogų iš tokios vietos, kur nėra geležinkelių, ir parodysime jam važiujantį trauki- nį, tai jį labiausiai apstulbins ne garvežio paskirtis, ne susisiekimo patogumas,o jėga, su kuria garvežys traukia vagonus, ir važiuo – jančio traukinio keliamas triukšmas, todėl ir Perkūnas pirmučiau – sia yra trenkiantis, skaldantis,triuškinantis.Be to, nė viena tauta neturi priesaiką reiškiančių posakių, kuriuose būtų kalbama apie tai,kad Perkūnas šildo, tuo tarpu beveik visų tautų tokio pobūdžio posakiuose esama griovimo įvaizdžio, pvz.,lietuviai prisiekia žodžiais: Kad mane Perkuns sukultų, – taip jie sako norėdami patvir – tinti,kad nemeluoja.
-2-
Lietuvių supratimu, Perkūnas trankosi kulkomis ir kirveliais, kurie kabo prie jo šono; kai jis vejasi velnią, kulkos, daužydamosi viena į kitą, sukelia griausmą.Perkūno kulkų galima pamatyti ir kituose kraštuose.Jos yra plaktuko su kiauryme pentyje pavidalo, bet buna ovalių, panašių į kiaušinį.Griaustiniui griaudžiant, kulka įsminga į žemę 7,9 ir net 27 sieksnius ir išlenda iš jos atitinkamai po 7,9 ir 27 metų.Šis tikėjimas yra bendras slavams, lietuviams ir germanams.Kulka,buvusi Perkūno rankose,tampa dieviška ir gydo auglius – užtenka ja apibrėžtiauglį,ir šis pranyksta.Graikų Dzeusui žaibai taip pat yra pagrindinis ginklas, kuriuo jis saugo dangų, Olimpą nuo titanų ir juos nugali.Kažkas panašaus turi būti ir lietu-vių mitologijoje, tuo galime įsitikinti iš padavimo apie griaustinio kilmę.Šis padavimas,arba tikėjimas, byloja, kad griaustinį sukelia garsas, kuris atsiranda riedant akmenims.Vėlės tuos akmenis su – krauna į didžiulę krūvą, kuri griūva, o akmenys, riediedami per dangų, sukelia tą baisų dundesį, kuris kaip griaustinis girdisi žemėje.
Yra dar vienas padavimas.Čia griausmą sukeli Perkūno vėžimas, kuriuo važiuodamas jis vejasi velnius.Nelengva pasakyti, kokie gyvuliai kinkomi į vežimą, bet drąsiai galime spėti, kad tai ožkos, nes jų pienas gali užgesinti ugnį, kurią sukelia žaibas.Taigi ožka turi tam tikrą ryšį su griaustiniu, vadinasi, ir su Perkūnu.Skandina-vų mitologijoje į Toro vežimą taip pat
pakinkytas ožys.Tad galime sakyti, kad ožka ir ožys yra Perkūno gyvuliai.