Lietuvos valstybės vėliava
Vėliava – spalvų (ir kitų ženklų) junginys – tai tautos ir valstybės skiriamasis simbolis, žymintis garbę bei pripažinimą tarp kitų tautų ar šalių.
Pirmą kartą lietuvių vėliava istoriniuose šaltiniuose minima XIV a. pabaigoje – Vygando Marburgiečio kronikoje rašant apie 1337 m. kryžiuočių kautynes su lietuviais prie Bajerburgo pilies (Veliuona). Tačiau ten nėra nurodyta, kaip ji atrodė. XV a. Jano Dlugošo istorijoje kalbant apie Žalgirio mūšį 1410 m. minima, jog Vytautas atsivedė 40 lietuvių pulkų, kurie visi turėjo raudonas vėliavas. 30 lietuvių pulkų tada turėjo raudonas vėliavas su baltu raiteliu ant bėro, juodo ar obuolmušo žirgo, 10 pulkų – su Gediminaičių stulpais. Lietuvių pulkų vėliavos Žalgirio mušyje turėjo įvairius žemių (kunigaikštysčių) arba kunigaikščių vardus – Vilniaus, Kauno, Trakų, Medininkų, Žygimanto Kaributo ir pan. Manoma, kad vėliavas su Gediminaičių stulpais turėjo pulkai, atvykę iš Vytauto tėvonijos – Trakų žemės. Tuo tarpu vėliavos su raiteliu priklausė pulkams iš kitų LDK žemių. Vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava apibūdinamas raudonas audeklas su baltu raiteliu abiejose pusėse, kuris išliko jos vėliava iki pat XVIII a. pabaigos. LDK vėliava ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vėliava, kaip tai buvo įprasta Viduramžių ir Naujųjų laikų Europoje, sutapo, nes valdovas įkūnijo valstybę ar valstybės dalį (Abiejų Tautų Respublikoje).
Nuo XVIII a. pabaigos Europoje įsivyravo tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas, kurios paprastai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Šią tendenciją ypač sustiprino savo senąją vėliavą į juostuotą vėliavą per Didžiąją prancūzų revoliuciją pakeitusi Prancūzija. Kai kurios Europos valstybės tautinėmis vėliavomis pasitvirtino senąsias valstybės vėliavas, kaip antai Danija. Dėl inkorporavimo į Rusijos imperiją Lietuva ilgai negalėjo svarstyti tautinės vėliavos projekto. Nuo XVII a. žinoma Mažosios Lietuvos vėliava – žalia–balta–raudona. Nuo XIX a. antrosios pusės Lietuvos vėliavų projektų, tarp jų ir dabartinės – geltonos, žalios, raudonos, – buvo sukurta ir sukurta gausiose lietuvių kolonijose JAV. Pirmą kartą tai, kokia turėtų būti tautinė vėliava pačioje Lietuvoje, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Jonas Basanavičius prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusias raudono lauko vėliavas daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis. Be to, J.Basanavičiaus pasiūlymas daug kam buvo nepriimtinas, nes Vytis raudoname lauke visada buvo valstybės vėliava.
Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m. Lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime pas J.Basanavičių nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos, kuria ir buvo papuošta per konferenciją Vilniaus miesto teatro salė, projektą. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A.Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas – archeologo Tado Daugirdo, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią įėjo J.Basanavičius, A.Žmuidzinavičius ir T.Daugirdas. Komisija nusprendė A.Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva. Galutinai Komisijos priimtame 1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos vėliavos projekte yra trys vieno pločio horizontalios juostos – geltona, žalia, raudona.
1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino šį projektą laikinąja Lietuvos valstybės vėliava, tačiau ji tautoje prigijo. Tiesa, Lietuvos Taryba patvirtino ir istorinę vėliavą, kurios vienoje pusėje vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, o kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Pirmojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta viena valstybės vėliava – geltonos, žalios, raudonos spalvos junginys. Tik 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje Trispalvė pavadinta Lietuvos tautos vėliava. Istorinė vėliava buvo naudojama Respublikos Prezidento. Ir vis dėlto diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos tada nesibaigė, nes geltonos, žalios, raudonos spalvų derinys buvo netinkamas heraldiškai. Buvo parengti du naujų – baltos, raudonos, geltonos – spalvų trispalvių projektai. 1940 m. gegužės mėn. Valstybės herbo komisija buvo nutarusi pateikti Respublikos Prezidentui naują geltonos–raudonos–baltos vėliavos projektą (su raiteliu per vidurį iš vienos
pusės ir su Gediminaičių stulpais – iš kitos), kuris nebuvo spėtas įgyvendinti iki 1940 m. prasidėjusių kelių okupacijų ir aneksijos. 1940 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoje trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m. – raudoną–baltą–žalią su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe).