Maironis – lietuvių poetas, siekęs savo darbais ir eilėraščiais neleisti užmigti žmonių tautiškumui.
Toks ir yra eilėraštis „Vilnius prieš aušrą“ Pirmasis posmas skyla į dvi dalis. Pirmoji dalis – pirmosios keturios eilutės – aprašomas miegantis Vilnius. Antroji dalis – nuo penktos eilutės iki posmo pabaigos – Vilniaus klausiama, kur dingo jo galybė, kur skamba garsai apie didingąjį Vilnių. Pirmajame posme lyrinis subjektas – tarsi skristų virš miesto, žvelgia į jį iš aukštai. Lyrinis subjektas pradžioje kalba apie miestą kitam asmeniui. Jį supažindina su kažkada buvusiu galingu ir garsiu miestu. Lyrinis subjektas kalba pakiliai, jausmingai. Pirmosiose eilutėse yra apibūdinams Vilniaus miesto širdis. Ant kalno stovėjo galinga Vilniaus pilis. Pirmojo posmo šaukiamieji sakiniai rodo lyrinio subjekto susijaudinimą, susižavėjimą Vilniumi, dar esančiu nakties gniaužtuose. Pirmasis šaukiamasis sakinys pabrėžia:
Tai Vilniaus rūmai.
Pirmoji posmo dalis baigiama miegančio miesto metafora. Poeto nusakytoje būklėje slypi galimybė miestui vėl pakilti iš pelenų ir vėl skleisti garsą pasaulyje. Antrojo posmo pirmuoju sakiniu poetas tarsi pasako, kad Lietuvai ir Vilniui ne greit išauš rytas. Lyrinis subjektas antrame posme išsako lietuvių viltį tapti nepriklausomiems. Eilėraščio žmogus supranta, kokias paslaptis slepia tie žilos praeities liudytojai: