Mes ne vieni – dangus knibždėte knibžda ateiviais iš kosmoso platybių, jų kosminiai laivai suka ratus mums virš galvų, kartais net nutupia kur nors prie Uralo ar Naujosios Meksikos valstijoje ir jų keleiviai pasirodo nustėrusiems žemės gyventojams…
Šiaip ar taip, nemažai žmonių tuo tiki, renka žinutes apie atvykėlių vizitus, jų atliekamus tyrimus, kosminių laivų išvaizdą bei technines detales. Pasaulio ufologai – ryšių su ateiviais tyrinėtojai – reguliariai rengia kongresus, leidžia specialius žurnalus, informuojančius skaitytojus apie naujus susitikimus su ateiviais. Paskutiniame ufologų suvažiavime buvo išsamiai aptarti nauji faktai apie 1947 metais pasaulį sukrėtusią NSO katastrofą, nes neseniai amerikos prezidentas leido žurnalistams susipažinti su visiškai slaptais dokumentais.
Ufologai – uždara draugija, paprastai ignoruojanti faktus ir mokslinius aiškinimus, tikinti savo narių pasakojimais. Kiekviename suvažiavime susitinka beveik tie patys žmonės. Jie puikiai pažysta vienas kitą, žino, kas kuriam nutiko. Dauguma jų stebėjo NSO skrydžius arba apžiūrinėjo pačius laivus žemėje. Yra ir apsilankiusių kosminių laivų viduje, bendravusių su ateiviais. Ateivių kosminiais laivai jiems jokia naujiena, nes mato juos pakankamai dažnai, tai tapo kasdienybe it gimimo dienos šventė. Pasirodo, kosmoso klajūnai dažnai grobia žemės gyventojus, pasitaiko ir sekso: tuomet moterys pastoja ir gimdo žmogaus ir ateivio hibridus. Į kosminius ateivių laivus pakviesti ar pagrobti žemės gyventojai tiriami: daromi kraujo, sėklos ar kiaušialasčių tyrimai. Po tokios medicininės apžiūros išrinktieji jaučiasi geriau. Daug kam žinoma italo Džordžijo Bondžovanio dalia. Pirmą kartą kosminį aparatą jis pamatė būdamas 13 metų, kiek vėliau jam pasirodė Marija. Nuo to laiko Bondžovanis pasakoja žmonėms apie Jėzaus ir nežemiškų kosmoso būtybių santykius. Marija pažymėjo išrinktąjį: jo rankos ir pėdos turi kraujuojančias stigmas, o ant kaktos ryškėja kraujo raudonumo dėmė, kurios viduje raudonas kryžius. Nors žaizdos labai skausmingos, 33 metų Bondžovanis keliauja po pasaulį, atlikdamas jam skirtą misiją. Jėzus jam pasakojęs apie švytinčiomis skraidančiomis lėkštėmis keliaujančias būtybes, atvykusias iš penktojo matavimo. Marijos išrinktajam tekę su jomis kalbėtis taisyklinga italų kalba. Ufologai tuo nesistebi, nes nė vienas jų neturėjo problemų bendraudamas su ateiviais, kurie dažniausiai žinias perduoda telepatijos būdu.
Kongresuose susipažįstama ir su dokumentine medžiaga, dažnas dalyvis atsiveža nuotraukų ar skaidrių, kurių dauguma falsifikatai, fotomontažai. Tačiau ufologai atlaidūs vieni kitiems.
Paskutinio Diuseldorfo suvažiavimo kuliminacija nauji kino juostoje nufilmuoti įrodymai – ateivio lavono skrodimas. Juostos kokybė bloga, tačiau tuo stebėtis nereikia, nes ji filmuota penktame dešimtmetyje. Ant metalinio stalo guli būtybė didele vandeninga galva, jos rankos su šešiais pirštais, akys atmerktos, be rainelių, dešinėje šlaunyje – gili plėštinė žaizda. Ties būtybe palinkę apsauginiais kostiumais vilkintys žmonės spaudo išpūstą pilvą ir krapštinėja žaizdą. Vėliau imasi skalpelių ir viena po kito išpjauna vidaus organus. Šis 18 minučių trunkantis filmas rodo, kaip Amerikos kariškiai daro ateivio iš kosmoso skrodimą. 28 šalių televizijos už šį filmą paklojo didžiules sumas pinigų. Filmą visuomenei pasiūlė britų režisierius Rėjus Santilis, teigiantis, kad šiuos slaptus kadrus 1947 metais nufilmavo JAV karinių pajėgų operatorius Džekas Bernetas, kuriam dabar 82-ji. Jis ir pardavė juostą režisieriui santiliui už 150 000 dolerių. Skrodžiamasis – buvęs netoli JAV karo aviacijos bazės Rosvele nukritusios lėkštės pilotas. Teigiama, kad aparato nuolaužas slapta užkasė JAV karinių oro pajėgų kariškiai.
Ši skraidančios lėkštės katastrofa aprašyta daugelyje JAV išleistų knygų, tai vienas ufologijos pagrindų, istorija nuo kurios ir prasidėjo mokslas apie nežemiškas civilizacijas. Tačiau atidžiau patyrinėję nufilmuotus kadrus. Skeptikai atrado triuškinančių kontraargumentų. Pavyzdžiui ties metaliniu stalu, ant kurio guli ateivio kūnas, matyti sieninio telefono aparato laidas. Tokį telefoną suprojektavo Henris Dreifusas, jie pradėti gaminti tik 1956 metais, t. y. praėjus 9 metams nuo tariamosios filmo datos, 1947 metais buvo gaminami tik staliniai telefono aparatai. Abejonių kelia ir pats stalas: paprastai skrodimai daromi ant specialaus vonios formos stalo, su angomis kūno skysčiams nutekėti. Filme parodytas stalas yra plokščias, skrodimui visiškai nepritaikytas. Ateivio kraujas iš žaizdos sunkiasi labai jau tolygiai. Specialistų nuomone, skrodimą atliekantys patologai elgiasi labai jau nemokšiškai – atveria kaukolę tartum pirmą kartą gyvenime laikytų rankose, skrodimui skirtą pjūklą. Neįtikėtina, kad amžiaus skrodimą būtų darę visiški diletantai.
Manoma, kad šis filmas galėjo atsirasti dėl JAV kariškių slaptų projektų. Visai neseniai slaptieji dokumentai, apie kuriuos šaltojo karo metais žinojo tik keli atsakingi asmenys, buvo perduoti žurnalistams bei visuomenei susipažinti. Paaiškėjo, kas 1947 metais iš tikrujų atsitiko Naujosios Meksikos valstijoje. Rosvelo legenda atsirado po to, kai fermeris Makas Breizelis pranešė
vietos šerifui savo žemėje radęs nežinomo skraidančio aparato nuolaužas. Jis pats katastrofos nematęs. Breizelis labai norėjo gauti 3000 dolerių premiją, kurią vienas laikraštis buvo pažadėjęs žmogui, pateiksiančiam įrodymų apie NSO. Premija buvo paskirta po to, kai 1947 metų birželyje privataus lėktuvo pilotas pamatė pjautuvo formos NSO. Tuomet visą Ameriką ėmė krėsti skraidančių lekščių karštinė. Tais metais pranešimų apie sidabriškas skraidykles netrūko, tačiau dauguma žmonių galvojo, kad tai sovietų sukurti nauji super-lėktuvai.
Kitą dieną po Breizelio atradimo kariškiai ėmėsi laidoti „lėkštės“ nuolaužas. kažkoks uolus kariškis žurnalistams paskelbė, kad gandai apie ateivių aparatus tapo realybe. Bet po kelių valandų šį pranešimą kariškiai paneigė, sakydami, jog tai buvo tik meteorologų oro baliono nuolaužos – sidabro spalvos folija ir keletas lengvujų lydinių strypelių.
Po 30 metų ufologų judėjimo aktyvistai vėl iškapstė šią istoriją. Nutylėjimai apie nuolaužų laidojimą sukėlė įvairiausių spekuliacijų ateivių tema. Imta aiškinti, kad keistos metalinės struktūros negalėjo būti oro baliono liekanomis. Atsirado ir liudininkų, mačiusių žuvusių ateivių kūnus. Dar vėliau imta kalbėti apie sudėtingos mikrotechnikos detales ir net stiklo pluoštą, kurio detalių rasta tarp nuolaužų. Tik JAV kariškiai norėję viską nuslėpti.
Šie teiginiai turėjo ir dalelę tiesos: prie Rosvelo iš tikrųjų nenukrito joks meteorologų oro balionas. Bet karinio oro laivyno kariškiai turėjo pagrindo slėpti šio įvykio detales. Mat 1947 metais nukritęs skraidantis objektas – tai šnipinėjimui skirtas balionas, bent taip teigiama JAV kongreso atlikto tyrimo ataskaitoje. Tokius balionus JAV karinis oro laivynas naudojo Tarybų sajungos atliekamiems atominiams sprogdinimams registruoti. Tuo laiku tokių oro balionų armada kybojo12 km aukštyje ties troposferos riba. Prie baliono būdavo prikabinami jautrūs sensoriai, registruojantys oro slėgio bangas ateinančias už tūkstančių kilometrų iš branduolinių sprogdinimų poligonų. Viena baliono sudedamųjų dalių buvo šiešiakampis reflektorius, atspindintis nuo žemės siunčiamus radaro spindulius ir rodantis tikslią baliono buvimo vietą, šis radaro reflektorius būdavo padengiamas plona aliuminio folija, todėl spindėjo sidabru. Būtent šios folijos skutai ir įkvėpė ufologus legendoms. Dar ir šiandien tokie reflektoriai danguje laikomi skraidančiais ateivių laivais. Šnipinėjimo projektas turėjo kodinį pavadinimą „Mogulas“ ir dokumentuose buvo žymimas grifu „visiškai slaptai“. 1950 metais sukūrus smūgines oro bangas žemės paviršiuje registruojančius prietaisus, „Mogulo“ operacija buvo baigta. Karinis oro laivynas be skrupulų atsisakė šnipinėjimui skirtų balionų, nes nuslėpti tiesą apie danguje taip akį traukančius objektus buvo nepaprastai sunku. O sklandančiais įvairiausiais gandais tuoj pasinaudojo ufologai. Taip gimė istorijos apie skraidančias lėkštes ir ateivius iš kosmoso.
Skraidančių lėkščių istorija, pasak profesoriaus Vytauto Straižio prasideda 1947 m. birželio 24 dieną („Lietuvos dangus“, 1990-1991).
Būtent tą dieną 32 metų JAV inžinierius Kenetas Arnoldas, skrisdamas nuosavu triviečiu „Callair“ tipo lėktuvu virš Uolėtųjų kalnų, išvydo 9 keistus objektus, kurie greitai skriejo virtine maždaug trijų kilometrų aukštyje. Kas kelios sekundės du ar trys iš tų objektų ryškiai sužibdavo ir apšviesdavo Arnoldo lėktuvą.
Kenetas Arnoldas pamanė, jog regi reaktyvinius lėktuvus. Tačiau kai tie „lėktuvai“ priartėjo, K. Arnoldas išvydo, jog jie visiškai be uodegų… Inžinierius buvo ne tik patyręs lakūnas, bet ir išradingas tyrinėtojas – susiradęs sąvaržėlę, jis sugebėjo šaltakraujiškai išmatuoti regimų objektų kampinį dydį ir palyginti jį su netoliese skridusio gerai žinomo lėktuvo DC-4 dydžiu. Panašiai nustatė ir apytikrį keistųjų objektų judėjimo greitį. Beje, vėliau paaiškėjo, kad tas greitis buvo bent dukart didesnis už garso greitį ore. Tuo metu joks lėktuvas viršgarsiniu greičiu dar neskraidė. Kai nuo objektų atsispindėdavo saulės blyksniai, jie atrodė apvalūs. Tačiau į apsnigtą Reinerio kalno šlaitą jie projektavosi kaip ploni brūkšniai. Tad K. Arnoldas nusprendė, kad veikiausiai jie yra disko formos.
Džakimos oro uoste K. Arnoldas apie regėtus objektus papasakojo kitiems lakūnams, ir žinia apie skraidančius diskus ėmė sparčiai plisti.
Beje, manoma, jog terminas „skraidantys diskai“ arba „skraidančios lėkštės“ atsirado bet porą metų anksčiau, nei jį pavartojo Kenetas Arnoldas. Grupė žurnalistų Ramiojo vandenyno pakrantėje virš vandens išvydo be garso skriejantį apverstos lėkštės formos objektą. Neieškantys kišenėje žodžio, jie leptelėjo – „lėkštė“, taip ir liko „lėkštė“. Tik, žinoma skraidanti…
Sunku pasakyti, kiek pastarajame pasakojime yra tiesos, tačiau pirmajame išsamiame žurnale „True“ 1950 metais išspausdintame straipsnyje apie NSO šie objektai vadinami tik skraidančiomis lėkštėmis.
Tais pačiais metais pasaulį išvydo ir pirmosios skraidančioms lėkštėms skirtos knygos. Tai minėtojo K. Arnoldo knygelė „Skraidanti lėkštė, kurią aš mačiau“, F. S. Kulio „Už skraidančių lėkščių“, D. Kykou pirmojo
pavadinta „Skraidančios lėkštės realios“.
Kitas NSO tyrimo etapas- paslaptingųjų objektų fotografavimas. 1950 m. gegužės 11 dieną buvo padaryta pirmoji pasaulyje skraidančios lėkštės fotografija. Tiesa, beveik neabejotina, kad fotografijų būta ir anksčiau, tačiau P. Trento padarytas nuotraukas ištyrė bent kelios autoritetingos komisijos, ir buvo nustatyta, kad jos autentiškos, jokiu būdu ne falsifikatai. Šiose nuotraukose buvo regimas objektas su iškyšuliu, tarsi bokšteliu viršuje.
Kiek vėliau patikimų pranešimų srautas apie apverstos lėkštės ar disko formos objektus ėmė sparčiai augti. O tuo metu (1954 m. gruodžio 30 d.) kai pirmąsyk buvo oficialiai paskelbta, kad JAV karinės oro pajėgos (KOP) pradeda tirti pranešimus apie skraidančias lėkštes, jau veikė ir net skelbė ataskaitas kelios KOP inicijuotos skraidančių lėkščių tyrimo grupės. Bene pirmoji civilinė skraidančių lėkščių tyrimo grupė buvo įsteigta 1952 metais JAV Arizonos valstijoje Tūsono mieste. Ji pasivadino „Atmosferos reiškinių tyrimo organizacija“. Tad jau šešiasdešimtųjų metų pradžioje pranešimus apie keistuosius objektus tyrinėtojai ėmė ne tik kaupti, bet ir klasifikuoti.
Ir štai tada ėmė aiškėti, kad pavadinimas „skraidančios lėkštės“ niekam tikęs. Ne todėl, kad pranešimų apie apverstos formos objektus ėmė mažėti – jų skaičius netgi augo. Bet paaiškėjo, jog padangėje skraido ir kitokios formos objektai, kurie kaip ir lėkštės pasižymi neįtikėtinu manevringumu, spalvų kaitaliojimu bei kitomis lėkštėms būdingomis savybėmis.
Štai, tarkime, žmogus regi lėktuvą. Lėktuvas, matyt, skrenda labai aukštai, nes nesigirdi jokio garso. Žmogus į tą lėktuvą ir dėmesio neatkreiptų, jei staiga neišvystų, jog tas „lėktuvas“ skrenda jau visai kita kryptimi. Žmogus nepatiki savo akimis. Juk joks lėktuvas negali taip – per akimirksnį – pakeisti judėjimo krypties. O gal jis, užvertęs galvą į dangų, prarado laiko nuojautą? Gal apsvaigo ir neteko sąmonės? Tačiau, žiūrėk „lėktuvas“, nemažindamas greičio, jau lekia į pietvakarius. O Dieve, jis skrieja zigzagais…
Stebėtojas vis dar negali patikėti savo akimis, kai jam tenka dar labiau apstulbti. Didžiuliu greičiu jau gana žemai skridęs „lėktuvas“ staiga išvis nustoja judėjęs ir… pakimba ore. Pakimba ir kabo, tarsi būtų visiškai besvoris ir neveikiamas inercijos… Tačiau kas tai?! Ką tik ore kabojęs „lėktuvas“ ėmė ir išnyko, o po to atsirado jau visai kitoje vietoje, staiga ėmė augti, didėti, tarsi milžinišku greičiu artėdamas prie stebėtojo ir… vėl dingo…
Žmonės atkreipė dėmesį į skraidančias lėkštes ne vien dėl keistos šių objektų formos. Dar labiau stebina fenomenalus „lėkščių“ sugebėjimas judėti tarsi be inercijos. Būtent neinercinis judėjimas, pasireiškiantis ypatingu manevringumu ir sugebėjimu be regimos priežasties kaboti ore, ir tapo vienu iš lėkščių skiriamuoju bruožu – nesvarbu, ar tie objektai buvo panašūs į apverstas, ar ne į apverstas lėkštes, ar į diskus, lėktuvus, cilindrus, sraiges ir t. t.
Žmones stulbino ir tai, kad lėkštės sugebėdavo tiesiog akyse „ištirpti“ arba visų akivaizdoje išnirti iš nežinomybės, tarsi materializuotis.
Tad bene ryškiausias NSO bruožas – keistas, tarsi neinercinis judėjimas, o taip pat jų materializacijos ir dematerializacijos, šokčiojimai erdvėje iš vieno taško į kitą.
Taigi, jei kas nors regėjo keistą objektą, kuris judėjo tipiška NSO trajektorija arba tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo, su tam tikromis išlygomis gali manyti, kad buvo regėtas iš tiesų NSO, o ne koks nors gamtinis ar technogeninis reiškinys.
Kita vertus, būtina darsyk akcentuoti, kad keistomis, tarsi neinercinėmis trajektorijomis juda ne tik lėkštės, bet ir kitokios formos objektai.
Tad ar galima lėkšte vadinti (tegul ir skraidančia) lėktuvo, cilindro, agurko, rombo, kryžiaus, pjautuvo, trikampio ar sraigės ir kitų egzotiškų formų objektus, kurie nors ir juda, tarsi būtų be inercijos, tačiau jų formos skiriasi nuo lėkštės (apverstos ar ne) formos?
Be abejo, „pjautuvą“, „lėktuvą“ arba „sraigę“ vadinti lėkšte – nei šis, nei tas… Todėl jau apie 1955 metus „skraidančios lėkštės“ vis dažniau ir dažniau pradėtos vadinti neatpažintais skraidančiais objektais – NSO.
Pavadinimą „skraidančios lėkštės“ dabar dažniausiai vartoja tik žiniasklaida, o jei jį pavartoja mokslininkai, tai tik norėdami NSO fenomeną susieti su „ateivių iš kosmoso“ idėja.
Angliškai „neatpažinti skraidantys objektai“ rašomi „Unidentified Flying Objects“, o šių angliškų žodžių santrumpa – UFO. Būtent todėl žiniasklaidoje dažnai rašoma ir kalbama apie UFO (t. y. į lietuvių kalbą ši santrumpa net neverčiama), o jei kalbama apie NSO tyrinėjimus, dažnai vartojamas ufologijos terminas. Dar daugiau, kai pasakojama apie kažkokias su NSO susijusias būtybes, jos neretai vadinamos ufonautais. Įvairios JAV veikiančios NSO tyrimų organizacijos irgi neapsieina be santaupos UFO – „MUFON“, „CUFON“ ir t. t.
Rusiškoje literatūroje (ypač sovietmečio) randami ir kiti NSO pavadinimai – „anomalūs atmosferos reiškiniai“ (santrumpa – AAR), „anomalūs atmosferos ir kosmoso reiškiniai“ (AAKR). Pastaruosius terminus paprastai vartojo akademinis mokslas, šiais
pavadinimais atsiribodamos nuo „ateivių iš kosmoso“ idėjos.
Ir vis dėlto – kodėl neatpažinti skraidantys objektai vadinami… neatpažintais? Juk tų objektų forma atpažįstama, greičiai išmatuojami, spalvos ir jų kaita yra žinomos. Pagaliau žinomos ir daugelis kitų jų fizinių charakteristikų.