Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija
Lina Girskaitė
Ia klasės mokinė
Lietuvių liaudies dainos
Darbo vadovas
mokyt.R. Žemaitienė
Zarasai 2004
Turinys
I Įvadas
II Lietuvių liaudies dainų rinkimas
III Lietuvių liaudies dainų įvairovė ir jų skirstymas
IV Lietuvių liaudies dainų grožis ir savitumas
V Etnografinės sritys
VI Išvados
Lietuvių liaudies dainos
Mes dainuojame liaudies dainas, skaitome daug pasakų, žaidžiame
mindami mįsles. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios
žaizdre šimtmečius ugdėsi lietuvių kartų kartos. Vienas reikšmingiausių
dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka. Jei priklauso dainos ir raudos,
pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai,
mįslės ir minklės ir kita.
Daina – dvasinės kultūros atrama, taurių jausmų, idealų reiškėja.
Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Širmieji
spausdinti lietuvių tautosakos tekstai yra trys lietuvių liaudies dainos:
„Anksti rytą rytužėlį“, „Aš turėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau savo
močiutei“.
Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę
tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos
rinkti, pasirodo didesni leidiniai. Pirmasis lietuvių liaudies dainų
rinkinys „Dainos oder Litauische Volkslieder“ išleistas Karaliaučiuje 1825
metais. Jo sudarytojas – Liudvikas Gediminas Rėza (1776 – 1840). Rinkinyje
lietuvių ir vokiečių kalbomis pateiktos 85 dainos, įdėtos 7 dainų melodijos
ir įvadinis straipsnis. Netrukus pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičius
išleido liaudies dainų rinkinį „Dainos Žemaičių“ (1829), kuriame iš savo
surinktų dainų pateikė 30 tekstų. Melodiją S. Stanevičius laikė
neatskiriama dainos dalimi ir 1833 metais išleido šių dainų melodijų
rinkinį „Pažymės žemaitiškos gaidos , pridėtos prie Dainų Žemaičių“. Dainų
tekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1846). 1853 metais didelę dainų
rinktinę – 410 tekstų, 55 melodijos – lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė
vokiečių kalbininkas F. Neselmanas.
Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų
leidiniai – apie 2700 tekstų, 1711 melodijų – sudaryti brolių A. Ir J.
Juškų beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai „Lietuviškos dainos“ (3t.,
1880 – 1822), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883). Po jų mirties kiti
parengė melodijas (1900).
Be to , amžiaus pabaigoje pasirodė ir Ch. Barčio „Dainų balsai“ (2t.,
1886 – 1889) – Svarbus Mažosios Lietuvos dainų sąvadas.
XXa. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių
sluoksnių, profesijų žmonių.
Svarbiausias yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto
tautosakininkų rengiamas daugiatomis leidinys „Lietuvių liaudies dainynas“.
Pasirodė keturi tomai: „Vaikų dainos“ (1980), „Karinės – istorinės dainos“
(1t., 1983, 2t., 1988). Juos parengė P. Jokimaitienė, B. Kazlauskienė, Z.
Pupeikienė ir kiti. Šis leidinys turi vainikuoti daugelio žmonių darbą. Jis
remiasi anktesnėmis publikacijomis, ypač rankraštine sukaupta medžiaga,
kurios dauguma – apie 400 000 tekstų – sukaupta instituto Lietuvių
tautosakos rankraštine. Tai milžiniški turtai, kuriuos per šimtmetį surinko
įvairaus amžiaus, išsilavinimo, užsiėmimo žmonės, skyrę lietuvių tautosakai
ne vieną dieną, o ištisus mėnesius, metus. Jų dėka šiandien ir įmanoma
tautai grąžinti jos didįjį kūrybinį palikimą.
Ir dabar kaupiamos dainos. Kol dar žmonės moka vertingų tradicinių
dainų, aktualu jas rinkti. Todėl kasmet organizuojamos mokslinės
ekspedicijos, renka ir pavieniai entuziastai, ir mokyklų literatai,
kraštotyros būreliai. Tik šitaip galima išsaugoti ateičiai sparčiai
nykstančią lietuvių liaudies dainas.
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant,
liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke
pakabintose sūpuoklėse – sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius,
buvo dainuojamos paruginės dainos, o per vaišes – vaišių, šokant – šokių
dainos ir t.t.
Tiesa, ne visos dainos atitinkamoms progoms skirtos. Dainuojama ir
šiaip sau, bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti,
moterims bebruzdant po namus.
Daugiatūkstantinę dainų aibę sugrupuoti, kad būtų suprantama ir aiški
tvarka, nėra lengva. Iš dalies šiokią tokią tvarką siūlo pats gyvenimas,
atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos.
Atsižvelgiant į tai, didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į
trys grupes: 1.Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2.Asmens ir šeimos
gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos.
Kasmetinių darbų ir papročių dainas patogu suskirstyti
pagal jų
sąsają su metų laikais. Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Kaimo