Alantos vidurinė mokykla
Manto Liobės,
8b klasės mokinio
Referatas
Alanta,2004
Turinys
Įvadas…………………………………………………………….
…………………………………………………….3
Lietuvių liaudies dainų
švelnumas………………………………………………………….
………………..4
Vestuvinės
dainos…………………………………………………………….
……………………………………5
Giesmės; jų įtaka
dainoms……………………………………………………………
…………………………6
Raudos…………………………………………………………….
…………………………………………………..7
Išvados……………………………………………………………
…………………………………………………..8
Įvadas
Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir
dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas,
anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.
Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji
laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo
XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies
dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos
evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į
kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam
tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu
bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines
grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų…Mažesnes
grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti
liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo
ir atlikimo aplinkybes.
Lietuvių liaudies dainų švelnumas
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų
išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.
Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų
tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,
vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.
Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę
kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos
prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs
į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.
Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų
laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno
istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas
dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios
dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji
lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.“ Šio tvirtinimo visai
negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios
išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir
dorovinga.
Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių
širdyje.“ Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia
švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš
skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.
Vestuvinės dainos
Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų
grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per
vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių
lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės
dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai
vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.
Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities
atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami
didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės.
Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”.
Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada
žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie
ryžosi sulaužyti
senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas.
Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar
ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės
atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.
Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi