J. Vaičūnaitės eilėraščio „Pilies skersgatvis“ analizė ir interpretacija
J. Vaičiūnaitė – žymi XX a. antrosios pusės lietuvių poetė. Savo kūryboje ji daugiausia kalba apie dvasines vertybes, su jomis susijusią tokią svarbią kultūros temą. Meno, taigi ir kultūros, dalimi galima vadinti ir Vilniaus senamiestį, apie kurį poetė yra sukūrusi nemaža eilėraščių. Vienas iš įdomiausių – „Pilies skersgatvis“.
Eilėraščio tema – laiko tėkmė, praeities ir dabarties santykis, meno galia veikti žmogų. Jis turi paantraštę – „M. Bulakos sangvino piešinys“. Taigi lyrinio subjekto jausmai ir mintys yra atsiradę žvelgiant į konkretų meno kūrinį, į paveikslą. Eilėraštyje iš pradžių yra pateikiamas bendras įspūdis, kalbma „mes“ vardu, o vėliau išgyvenimai konkretizuojami – atsiranda „aš“. Lyrinis vyksmas yra pamažu stiprėjantis, gilėjantis, nes lyrinis „aš“ nuo paprasto stebėjimo pereina į apmąstymus ir išsako savo mintis.
Eilėraštis pradedamas trumpu, nebaigtu sakiniu: „ dar tuščia…“. Žodis „dar“ yra nuoroda į laiką, kartu ir užuomina, jog tuoj viskas pasikeis, paveikslo ramybė bus sutrikdyta. Aiškiai kalbama apie praeitį: „ sustingę praeitim tos mūro sienos“, istoriją. J. Vaičiūnaitės poezijoje laiko tema – viena reikšmingiausių, todėl svarbi paveikslo detalė – bokšto laikrodis. Pats savaime paveikslas yra nekintantis, bet jį atgaivina stebinčio žmogaus dvasia. Atsivėręs langas perkelia meno pasaulį į realųjį. Lyrinis subjektas mato viziją, kuriai gal ir nelemta išsipildyti (kalbama būsimuoju laiku) ir kuri sudaryta daugiausia iš lyrinio subjekto kasdienės patirties, prisiminimų, emocijų. Žmogus turi būti ypač jautrus, kad pajustų meno kūrinio gyvybę. Juk J. Vaičiūnaitė teigia, jog grožis nėra pastovus, jis atsiranda staiga dulkėtame, užmirštame paveiksle.
Atgijusio piešinio veiksmas vyksta miesto erdvėje. Senasis skersgatvis – tai kultūros, žmogaus rankų kūrinys. Poetizuojama Vilniaus realybė, kuri atrodo visiškai pilnavertė, o ne nupiešta ar išgalvota. Pasaulis suvokiamas visais pojūčiais: uosle – „duonos šiluma padvelks“, rega – „kadras miesto filme“, klausa – „žingsniais suvirpės“. Piešiamas šviesus, jaukus, šiltas miesto vaizdas. Pasakojama apie kasdienį gyvenimą ir paprastus žmones: dažytojus, kiemsargius, laiškanešius, šeimininkes, studentus. Visgi tas paprastumas yra šventiškas: „kreida ir saule išsitepę“, todėl nekelia nuobodulio. Lyrinis subjektas tarsi lieka nuošaly, pasakoja objektyviai. Jam svetima garsiai skelbti savo jausmus, bet galima nujausti, jog jam artimas tas senamiesčio šurmulys. Jaučiama labai stipri gyvenimo meilė, kurią galima vadinti ir būties jausmu.