Gyvenimo kelio pradžia, studijų metai (1862-1894)
Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862m 2 laisvųjų ūkininkų Onos ir Aleksandro šeimoje, Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Turėjo tris seseris: Kotryną, Marcelę ir Prancišką. Pusmetį pasimokęs valdžios mokykloje, 1874 įstojo į Kauno gimnazijos parengiamąją klasę, kurioje mokėsi 2 metus, kol pramoko rusų kalbos. Paskui ėjo iš klasės į klasę. Baigęs 4 klases, artimo draugo Antano Vytaro pakalbintas, norėjo stoti į kunigų seminariją, bet paklusęs tėvo valiai pasiliko gimnazijoje. Čia domėjosi literatūra, Lietuvos istorija, bandė rašinėti lenkiškus eilėraščius. Išgyveno jaunuolišką meilę kaimynų dvarininkų dukrai Teklei Navickaitei. 1883 baigęs gimnaziją įstojo į Kijevo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti literatūros. Išklausęs vieną semestrą, 1884 pavasarį ir vasarą dirbo namų mokytoju Žurovskio dvare Samhorodoke. Tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, kuria baigė 1888. Besimokydamas parašė eilėraščių, poemėlę Lietuva, dedikavęs ją Antanui Baranauskui, Apsakymus apie Lietuvos praeigą, straipsnį apie sorbų tautinio sąjūdžio veikėją J.A. Smolerį, Vytarto redaguojamoje Šviesoje programinį straipsnį „Žodis prie lietuvių , mylinčių savo tėvynę“ ir kt. Skaitė Simoną Daukantą, Adomą Mickevičių, Jozefą Ignacą Kraszewskį, Teodorą Narbutą. Taisė Motiejaus Valančiaus Mokslo Rymo katalikų kalba (su Juozu Tumu-Vaižgantu). Gavęs stipendiją, išvažiavo tęsti studijų į Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. 1891 priėmė į kunigų šventinimus. Tais pačiais metais išspausdino pirmą eilėraštį Maironio pseudonimu (anksčiau pasirašinėjo Zvalioniu, Stanislovu Zanavyku, St. Garniu). Artimiausias draugas J. Šimaitis įvedė jį į Johano Wolfgango Goethės ir Friedricho Schillerio pasaulį. Akademiją baigė teologijos magistro laipsniu. 1892 grįžo profesorium į Kauno kunigų seminariją, kur praleido, kaip pats sakė „laimingiausius savo amžiaus metus“. Dėstė dogmatinę teologiją ir katekizmą, buvo studentų mylimas, gerbiamas kaip garsėjantis poetas, kurio tekstai, dainos sklido žmonėse. Užsimezgė draugystė su Juozu Naujaliu, kuri tęsėsi visą gyvenimą. Atidavė spaudai poemą Tarp skausmų į garbę, turbūt ir Pavasario balsus, Kur išganymas?
Peterburgas: tarp dvasinės akademijos ir lietuvių visuomenės (1894-1809)
Nuo 1894 rudens Peterburgo katalikų dvasinės akademijos profesorius, dėstė dogmatinę ir moralinę teologiją, keletą metų buvo prefektu ir dvasios tėvu, nuo 1900 inspektoriumi. 1903 pasirodė Praelectiones de iustitia et iure (Paskaitos apie teisingumą ir teisę), už kurias gavo teologijos daktaro laipsnį. Jo rūpesčiu ir iniciatyva akademijoje įsteigiama Sociologijos katedra. Išspausdino Krikščioniškąjį socialinės tvarkos mokslą pagal Leono XIII encikliką (1909), pradėjo skelbti studiją Historiškoji morališkosios teologijos apžvalga (1908). Palengva kopė bažnytinės karjeros laiptais, 1902 tapo Mogiliovo garbės kanauninku, 1904 Žemaičių kapitulos kanauninku. Aktyviai dalyvavo lietuvių visuomenės gyvenime: buvo Labdaringos lietuvių ir žemaičių draugystės narys ir rėmėjas, rašė rusų periodikoje lietuvių spaudos draudimo klausymais, yra autorius A. Smilgos vardu 1895 paskelbto šiuo klausymu pranešimo Rusijos darbuotojų suvažiavime. Apie 1900 tapo vienu iš steigėjų Lietuvių kalbos programai Lietuvos mokykloms parengti narys kartu su Filippu Fortunatovu, Kazimieru Jaunium, Eduardu Volteriu), vienas pirmo legalaus lietuviško laikraščio (Lietuvių laikraštis, 1904-1905) iniciatorių ir aktyvus bendradarbis. Drauge su Aleksandru Dambrausku ir Petru Pranciškum Būčiu Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse parengė krikščionių demokratijų partijos programos projektą Šalia to vyko kūrybinis ir privatus gyvenimas: pažintys, bendravimai, artimesni ryšiai, kurių sukelti išgyvenimai teikė impulsų kūrybai. Bičiuliavosi su Smilgos šeima, su J. Dausinaitė-Smilgiene. Jai dedikuotas eilėraštis „Skurdžioj valandoj“ (1905). Pas Smilgas susirinkdavo daugiau lietuvių inteligentų: S. Baltramaitis, K. Būga, Č.Sasnauskas, Volteris, A. Dubinskas. Raseiniškių poeto bičiulių būriui priklausė O. Malakauskaitė- Edelienė, su kuria siejasi eilėraštis „Poezija“ (1902). Tuo laikotarpiu, matyt, susipažinta su M. Tiškevičiūte: ji yra XIX a. Pabaigoje parašytos poemos Z nad Biruty Celinos prototipas.