Tautosaka-žodinė, meninė liaudies kūryba. Tautosaka skirstoma į tris dalis: pasakojamoji, dainuojamoji ir smulkioji tautosaka. Turbūt turtingiausia, savičiausia yra dainuojamoji tautosaka. Svarbiausias lietuvių dainų bruožas-lyrizmas(gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas).
Lietuvių liaudies papročiai, laidotuvės, verkavimai ir dainos pirmuosiuose šaltiniuose paminėti jau IX X amžiuose. Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija 1635m. paskelbė Bridžius Gedkantas. Pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį,,Dainos”- 85 tekstus ir 7 melodijas 1825 m. paskelbė Liudvikas Rėza(1776-1840). Dar po keliolikos metų lietuvių liaudies dainų rinkinius su melodijomis išleido E.Budrius, Ch. Barčas, S. Stanevičius… Stanevičiaus,,Dainos žemaičių”(1829 m.) folkloristų laikoma labai vertingu leidiniu.
Įsimintina tai, jog liaudies dainos-kolektyvinė kūryba, nerašytinė forma, tai būtų antra įsimintina sąvoka, dainos sklinda iš lūpų į lūpas, taip pat kūrinys gali turėti daug variantų, tai būtų trečia įsimintina sąvoka.
Lietuva-dainų šalis. Lietuvoje buvo dainuojama apie įvairius dalykus: apie darbą, gamtą, sunkią dalią ir t.t. Dainos lietuvius lydėdavo einant į darbą, jį dirbant ir baigus, taip pat padėdavo užmigti mažiesiems ar praskaidrinti nuotaiką…
Lietuvių liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis ,,rasele pasikloja, miglele užsikloja”. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius, našlaitėlius.J. Čiurlionytė rašo, kad lietuviui,,šiaurės vėjas – nelaimė, negandas, likimo permaina…” Palyginimai: motinos – siūbuojančia eglele, liūdinčios, dūsaujančios. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, ,,pilku karvelėliu” . Bernelis – ,,dobilėlis”, ,,sakalėlis”.Mergaitė – ,,balta lelijėlė”, ,,sedulėle”.
Lietuvių liaudies dainose svarbią reikšmę turi ir dangaus kūnai. Dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos džiaudsmo, svajonių, prasmės.
Labai svarbus lietuvių liaudies dainų bruožas-žodžių ir melodijos vienovė. Melodija įprasmina, išryškina žodžius.Lietuvių melodijos neilgos, dažniausiai vienos dalies.
Nors ir Lietuva nėra didelė, tačiau lietuvių kalba turi daug tarmių. Kartais gali būti sunku susišnekėti vieno krašto žmonėms su kito krašto žmonėmis. Dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių, žemaičių, Prūsų dainose galime įžvelgti kiekvieno Lietuvos krašto savitumus.
Dzūkija-Lietuvos pietryčiai. Dzūkų dainos atspindi pačios Dzūkijos gyventojų buitį, taip pat ir gamtos įvairovę. Šio krašto dainos išsiskiria žanrų įvairumu-darbo, vestuvinės, kalendorinės. Taip pat labai gražios rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausiai advento, Kalėdų, Jurginių, supuoklinių, kopolinių dainų, raudų. Išmokti tikro dzūkiško dainavimo galima tik klausantis liaudies dainų, nes dėl įvairių melodinių vingių, savito intonavimo, specifinės dainavimo manieros sunku užrašyti dainas natomis.
VAI, NEKUKUOK
Vai, nekukuok tu, Aš šiūnakc
Gegla anksci, Pernakc nemiegojau,
Vai, nasakyk, Aš šiūnakc
Kad dzienelė arti. Pernakc mielo laukiau. Atlikimo maniera, skambumu suvalkiečių dainos seniau buvo artimos dzūkų dainoms. Tačiau dabar tokios įvairovės žanrų kaip Dzūkijoje nebėra. Suvalkija lygumų kraštas taigi visa tai atsispindi jų dainose. AR AŠ NESAKIAU, TAU SESERĖL
Ar aš nesakiau Oi užkris užkris
Tau, seserėle, Tau už kaselių
Neik per linų laukelį, Žalių linų laiškelis,
Žalių linų laukelį. Mėlynasai žiedelis
Aukštaičių dainos labai įvairios. Aukštaitija išsiskiria dviem dainų rūšimis-sutartinės ir homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėmis dainomis. Sutartinės(daugiabalsės, polifoninės, sekundinių balsų derinimu bei sinkopuotais ritmais pagrįstos dainos)-unikalus dainų žanras Europoje. Sutartinės labai senos, dainuojamos pradedant atskirai ir atskirai baigiant. Visa šitai senais laikais keliauninkams keldavo nuostabą, bet ilgainiui paaiškėjo, jog tai unikaliausias, sudėtingiausias liaudies muzikinės kultūros pavyzdys.
Aukštaičiams vienbalsis dainavimas nebūdingas, dainas jie dainuoja dviem arba trimis balsais. Aukštaičių melodijos paprastesnės nei dzūkų, tačiau joms pritarus antru ar trečiu balsu dainos tampa labai gražios. KAT KATINĖLI
Kat katinėli Kam tu padarei
Juodaausėli, Girtų alutį,
Ta ta to, ar tau gražu? 2k. Ta ta to, ar tau gražu? 2k.
Žemaičiuose labai gražus paplitęs dainavimo būdas, kai melodiją, ypač dainuojamą
vyrų, veda vienas žmogus, o kiti atitaria antruoju ar trečiuoju balsu. Žemaičių dainoms yra būdingas lyrizmas, net skaidrus, graudulingas ilgesys.
KOL MAŽAS BUVAU
Kol mažas buvau, žunselius ganiau. 2k.
Apverkti muna visi takele. 2k.O ka paaugau, jautelius ganiau, 2k.
Lauki jau muni sunki darbele. 2k.Prūsų lietuvių dainos tarp dzūkų, aukštaičių žemaičių išsiskiria ryškiai. Dainos išsiskiria melodijos savitumu, sandara, dažnų metrų kaitaliojimu…
Dauguma pirmųjų lietuvių tautosakos užrašinėtojų buvo kilę kaip tik iš Prūsų Lietuvos arba ten dirbę.ANKSTI RYTĄ KĖLIAU
Anksti rytą kėliau, Ne brolyčio balsas,
Žirgužį pašėriau, Tik senos mamužės,
Išgirdau girdėjau Verkė ta, dejavo
Brolytį beverkiant. Dėl jauno sūnyčio. Lietuviai dainuodavo apie viską. Folkloro specialistai lietuvių liaudies dainas skirsto į žanrus:lopšinės, žaidimai, vaikų, ganymo ir našlaičių dainos, dainuojamieji rateliai ir žaidimai, dainos apie gamtą, šeimos, darbo, jaunimo ir meilės, vestuvinės, vaišių ir humoristinės, kalendorinės, istorinės, patriotinės ir kovų už laisvę dainos. Atskirus žanrus sudaro sutartinės ir giesmės. Taip pat kaikurių žanrų dainos gali būti skirstomos į keletą rūšių: darbo dainos-į šienopjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, linų, grikių rovimo, arimo, malimo, verpimo, skalbimo dainas…