Yra žmonių, kurie jau pačioj jaunystėj ima švytėti nuostabiu savo dvasios turtingumu, šildyti neišsenkama širdies šiluma: didele savo valios, savo talento jėga jie uždega bendralaikius, kviesdami žengti į priekį, į šviesesnę, laimingesnę, gražesnę ateitį. Ir jiems mirus, mes pajuntame tuštumą savo pačių širdyse, gilų netekimo skausmą.
Toksai būtent žmogus ir buvo mūsų mylimas rašytojas, šviesus draugas ir pilietis, rašytojas Petras Cvirka.
Gimė jis 1909 kovo 25(12) Kauno apskrityje, Veliuonos valsčiuje, Klangių kaime, mažažemio valstiečio šeimoj. Čia pat ir sėmėsi pirmųjų mokslo žinių vietos pradinėj mokykloj. Baigęs šią mokyklą, 1923 metais įstoja į Vilkijos progimnaziją ir mokosi joje iki 1926 metų. Tais metais Vilkijos progimnazija išleido eilinę baigusiųjų keturklasę laidą. Išleidžiamųjų tarpe – jaunutis Petras. Mokslo metu jis išsiskyrė kaip gabiausias piešėjas, aktyvus moksleivių laikraščio bendradarbis, neišsemiamas humoristas. O dabar jis stovėjo tarp besilinksminančių turtingesniųjų vaikų, su širdgėla klausėsi jų svajonių apie ateities planus, apie tolimesnį mokymąsi. Jo drabužėliai prastesni už visų, vargas užveria jam duris į aukštesnę mokyklą, į šviesesnį rytojų. Prie nuliūdusio berniuko prieina mokytojas Petronis, klausia, kuo jis norėtų būti ateityje. Petras nedrąsiai ištaria savo svajonę patekti į meno mokyklą, tapti menininku. Mokytojas Petronis pažada jam savo paramą; jis pats, esą, keliasi į Kauną gyventi ir jam padėsiąs. Berniukas nušvinta viltimi.
Ir štai Kauno gatvėse pasirodo jaunas, žvalus, puriais neklusniais plaukais jaunuolis. Gyveno šis jaunuolis neturtingų moksleivių ir studentų „Žiburėlio“ bendrabutyje. Meno mokykla jo aiškiai nepatenkina. Mokosi joje su vis mažėjančiu entuziazmu, ieško kažko kito. Jis gyvai pasakoja savo draugams įvairiausias istorijas, atsitikimus, liaudies padavimus. Niekad neišsemiamas humoras trykšte trykšta iš jo lūpų. Niekas niekuomet, net didžiausių materialinių sunkumų atvejais, nemato jo nusiminusio, paniurusio. Visuomet jis kupinas veržlios energijos, šviesaus optimizmo, tvirto pasitikėjimo savimi. Tai padaro jį mylimiausiu bendrabučio gyventoju, stebinančiu savo plačia vaizduote, nesibaigiančiu išradingumu, drąsiu žvilgsniu į gyvenimą. Vis dažniau jis užmiršta plastinį meną. Netrukus progresyviojoj to meto spaudoj vienas po kito ima rodytis jo eilėraščiai, prozos vaizdeliai.
1928 metais išeina iš spaudos pirmoji jo eilėraščių knyga „Pirmosios mišios“. Tai jauno, dar mažai patyrusio, dar nesubrendusio talento kūryba. Bet jau ir čia, greta šiltai pateiktų lietuviškos gamtos vaizdų, jautrių išgyvenimų, suskamba progresyvios mintys ir idėjos, suskamba socialinė kūrybos gaida. Buržuazinė cenzūra konfiskuoja „Pirmąsias mišias“, užkirsdama joms kelią į skaitytoją. Tai buvo reakcijos kumštis, pasitikęs talentingąjį rašytoją jau pirmuosiuose jo kūrybos žingsniuose. Bet tai nepalaužia P. Cvirkos, atvirkščiai, jame kyla dar didesnis pasiryžimas kurti ir dirbti, nugalėti visas kliūtis, prabilti į skaitytoją visu balsu. Čia baigiasi jo svyravimai tarp plastinio meno ir literatūros. Pastarajai jis pašvenčia visą dėmesį ir visas jėgas.
Jis labai rimtai žiūri į rašytojo darbą. Ruošdamasis jam, jis visų pirma pradeda mokytis rusų ir kitų kalbų. Susipažįsta su didžiaisiais rusų klasikais: Puškinu, Lermontovu, Tolstojum, Nekrasovu, Čechovu, Gorkiu. Atidžiai studijuoja ir Vakarų literatūrą. Netrukus periodikoje pasirodo pirmosios jo novelės. Tai lyriško jausmo prisodrinti prozos kūriniai. Jie vaizduoja Lietuvos gamtą, kaimo buitį ir jo žmones. Jo artojas, tas Lietuvos laukų pilkasermėgis, ne tik vargsta neišbrendamą vargą, bet ir pradeda jausti socialinę neteisybę, jaučia, kad reikia kovoti už gražesnę, teisingesnę ateitį. P.Cvirka ryžtingai suka į didžiojo realizmo, kritinio realizmo kelią.
Ir iš tikrųjų P. Cvirkos negalima nepamilti. Tiek raštuose, tiek gyvenime iš jo trykšte trykšta šviesus optimizmas, nepalenkiamas tikėjimas ateitim, paskatinimas veržtis pirmyn, nebijoti kliūčių, nugalėti jas. Jis taip pat kupinas neišsemiamo humoro ir kartu itin gilaus jausmo, jautrios meilės visiems darbo žmonėms. Užtekdavo jam įeiti į fabriką, spaustuvę, dirbtuvę, universiteto auditoriją, kaip visų veiduose nušvisdavo jauki šypsena, visų akys atsisukdavo į jį.