Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės dievybių. Laumių vaizdiniai, greičiausiai, susidarė ankstyvosios medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir kitų baltų kraštuose. Jų archajiškumą patvirtina laumių vardais pavadinti hidronimai, turėję atsirasti tada, kai, nuslinkus ledynams, mūsų krašto teritorijoje apsigyveno pirmieji žmonės. Daugelio mokslininkų įrodyta, kad vandenvardžius paliko tos gentys kurios pirmosios atvyko ir apsigyveno atitinkamose teritorijose. Iš paleolito laikų išliko vandenų pavadinimai: Laumežeris prie Aluntos, Laumių ežeras ir Laumupis prie Sedos, Laumės dauba prie Žarėnų, Laumės balos prie Varėnos ir kt. Laumių vardais buvo pavadinti ir kalneliai, pvz., Laumėkalnis prie Varnių, Laumiakalnis prie Utenos, Laumės kalnas prie Kaltanėnų ir pan. Lietuvoje yra nemaža ir kaimų vardų, susijusių su laumėmis. Tai Laumaičiai, Laumakė, Laumakiai, Laumelės, Laumekiai, Lauymekiškiai, Lamenai, Laumenėliai, Laumės, Laumiai, Launikoniai ir kt.
Iš pradžių laumės, greičiausiai, buvo vaizduojamos ornitomorfinėmis arba zoomorfinėmis būtybėmis. Pirminis jų pavidalas, matyt, buvo paukštė karvelis, kuris daug kur Lietuvoje vadintas Laumės paukšte.
Lietuvių laumės panašios į graikų ir bulgarų lames, į keltų fėjas, kurios irgi vaizduojamos su ilgais plaukais, kartais su panašiais į ožkos ragais, storomis lūpomis, didelėmis ir ilgomis krūtimis, labai plačiais užpakaliais.