Putinas – prozininkas. „Altorių šešėly“ (1932-1933)
1932-1933 metais pasirodęs didelės apimties Putino romanas „Altorių šešėly“ tapo reikšmingu literatūrinio gyvenimo įvy¬kiu:..ir diskusijų dėl keliamų problemų „rizikingumo“ objektu. pasak Alfonso Nykos-Niliūno, „tai buvo pirmas tikra to žodžio prasme modernaus romano pavyzdys lietuvių litera¬tūroje“. Pirmą kartą lietuvių literatūroje Putino romane buvo sukurtas toks sudėtingas žmogaus paveikslas, pateikta gili ir detali jo vidinių išgyvenimų analizė. Romano veiksmą nule¬mia Liudo Vasario psichologinis vystymasis, jo apsispren¬dimo kelias, nužymėtas kunigo ir poeto santykio ir ekskunigo problemų ženklais. Liudas nueina sudėtingą ir ilgą indivi¬dualizacijos kelią, siekia asmenybės laisvės, trokšta atskleisti kūrybines savo galias, patirti būties pilnatvę.
Žanro požiūriu “Altorių šešėly„ galima laikyti intelektua¬liniu psichologiniu romanu. Lietuvių psichologiniam romanui pradžią davė Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas“ (1911), Igno Šeiniaus „Kuprelis“ (1913), taip pat Šatrijos Raganos apy¬saka „Sename dvare“ (1925),0 didžiausią poveikį šio romano raidai padarė Putino „Altorių šešėly“. Čia vyrauja vidinių procesų, dvasios pasaulio analizė. Kūrinio problemos kyla iš svarstymų, ieškojimų, atspindi asmenybės tapsmą, kuris traktuojamas kaip nuolatinis procesas.
3.1. Romanas ar išpažintis skaitytojui?
Putino romanas visada domino skaitytojus autobiografiš¬kumu. Pats autorius ne kartą pabrėžė, kad romanas nėra autobiografinis, ir stebėjosi smalsumu naivių skaitytojų, manančių, kad Vasaris esąs pats rašytojas su visomis gy¬venimo aplinkybėmis, su visais veiksmais, nuotykiais ir bui¬tinėmis smulkmenomis. „Jie mano, kad aš parašiau tikslią savo autobiografiją […]. Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo – panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas. Daugelio skaitytojų nusivylimui, ranką ant širdies padėjęs pasakysiu, kad jokios Liucės nė baronienės mano gyvenime, realybėje nebuvo. Tokios Auksės, kokia pavaiz¬duota romane, taip pat nebuvo […]. Daugiausia gyvenimiš¬kojo buitinio autobiografiškumo yra pirmajame tome“(Putinas). Tam tikri autobiografiniai faktai, asmeninė gyvenimiška patirtis būdingi ne vieno rašytojo kūrybai. Bet kuris prozi¬ninkas, imdamasis romano ar apysakos, kuria meniškai api¬bendrintus vaizdinius, grįsdamas juos savo patirtimi. Auto¬biografiškumas padidina skaitytojų susidomėjimą kūriniu, bet kūrinio vertę lemia pasakojimo modeliavimas, rašytojo gebėjimas pakylėti tikrovę iki meninio apibendrinimo. Putino romanas, sukėlęs „sprogusios bombos“ įspūdį,
„sugadino daug kraujo“ autoriui, nes buvo įvairiai, net ab¬surdiškai vertinamas ir skirtingai interpretuojamas. Dvasininkų sluoksniai kūrinį vertino kaip pasikėsinimą į Bažnyčios autoritetą, kaip kenkimą visai lietuvių kultūrai, kaip šmeižtą, kunigijos gyvenimo juodinimą, religinį indiferentiškumą *, nors rašytojas niekada tokio tikslo neturėjo. Vyskupas Jus¬tinas Staugaitis, prisidengęs J. Gintauto slapyvardžiu, parašė ir paskelbė romaną-antitezę „Tiesiu keliu“, kuriuo buvo oponuojama Putino romanui. Tarpukario inteligentai, autoritetingi literatūros žinovai, atvirkščiai, kūrinį vertino ir juo džiaugėsi. Spaudoje kilo aštri polemika, į kurią įsitraukė ir įvairių tarpukario Lietuvos visuomenės sluoksnių atstovai. Pats autorius, reaguodamas į diskusiją spaudoje, parašė išsa¬mų straipsnį „Liudas Vasaris, jo draugai ir priešai“.
Šis Putino romanas – galbūt dramatiškiausia lietuvių ro¬mano istorijoje pastanga paaiškinti savąjį gyvenimą.
* Indiferentiškas – abejingas, nesidomintis.
3.2. Romano tema, problemos, struktūra ir turinys
Romano temą, jo problematiką formavo paties autoriaus dvasiniai išgyvenimai bei prieštaravimai. Romane vaizduo¬jama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, sprendžiama poeto ir kunigo pašaukimų nesuderinamumo problema. „Eksku¬nigo problema yra sudėtinga, reiktų giliau suvokti „iškuni¬gėjimo skaudulį“, tai ne farso vertas reiškinys. Jo priežastys anaiptol ne vynas ir moterys, bet pirmiausia nenormalios mūsų kunigijos auklėjimo aplinkybės. Reiktų platesnio požiū¬rio ir įsigilinimo į kunigo pašaukimą, jo likimo problema¬tiką“, – rašė romano autorius. Tačiau romano prasmė gali būti suvokta ir universaliau – kaip savęs ieškojimas ir suradimas, reikalaujantis ištikimybės savo tikrajai esmei, pasi¬ryžimo ją ginti, einant konfliktų ir skaudžių apsisprendimų keliu. Liudo Vasario istorija gali būti apmąstoma ir kaip meninis Putino lyrikos komentaras, išryškinantis asmenybės vystymosi, būties įprasminimo idėją. Liudas Vasaris, kaip ir Putino eilėraščių lyrinis subjektas, linkęs į refleksiją, dishar¬moniška, vidinį prieštaringumą intensyviai ir giliai išgyve¬nanti asmenybė.