Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime,
Alvito ralsčiuje (dabar Vilkaviškio rajone). Aplink driekėsi plačios ir
derlingos Suvalkijos lygumos.
Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiai
sugyveno-nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais
vardais, tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tačiau likimas
nebuvo jai palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji
teturėjo tik septyniolika metų.
Salomėja Nėris kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje
visuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“ be abejonės, prieš
akis turėjo ir savo motinos paveikslą. Taip pat nemažą reikšmę būsimos
poetės pasaulėjautoj ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas, kuris
mirė 1924 metais. Jis buvo linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgo
bendrauti su anūkais.
Pradėjusi lankyti Alvito pradinę mokyklą Salomėja iš karto pamėgsta
mokslą ir knygą, su noru deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius.
Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Vaikišką
jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Per karą
sudega gimtieji namai-kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.
Išgyvenimai vaikystėje paliko pėdsaką S. Neries pasaulėjautoje ir kartu su
kitomis priežastimis sąlygoja net žanrinį kūrybos pobūdį.
1918 metais pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių
progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, bet Salomėja pradėjo mokytis
antroje klasėje. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms –
mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų. 1921 metais ji pradėjo
spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais.
Nors buvo užsidariusi, drovi ir nedrąsi, bet kartais iš jos sielos gelmių
išsiverždavo pasipiktinimas, jei juto neteisybę.
Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje,
pamato jurą. Pirmasis įspūdis išlieka visam gyvenimui. Aplanko jauną poetę
ir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. Besimokydama
gimnazijoje, S. Nėris pajuto turintį talentą – tai nulėmė jos ateitį.
1924 m. S. Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia gimnaziją. Tų
pačių metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto
Teologijos-filosofijos fakultete. Pagrindinė specialybė – lietuvių
literatūros istorija. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros
pasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, lankė teatrą ir koncertus.
Vėlesnėje S. Nėries lyrikoje dramatiškumas ir stiprėjo, nes keitėsi jos
gyvenimiškoji patirtis. Poetė atsisakė ir stilistinio įmantrumo mados.
Studijų metais, ypač paskutiniais, sukurtuose eilėraščiuose, kurių
dalis įėjo į rinkinį „Pėdos smėly“, vyraujantis motyvas buvo meilė. Meilės
jausmas poetę stipriai veikdavo, sukrėsdavo visą jos dvasinį pasaulį.
Būdama santūri ir dora, drovi, S. Nėris meilę laikė pirmiausia dvasine
vertybe. Meilę poezijoje S. Nėris vaizdavo romantiškai, paryškindama jos
dramatizmą ir kančią, laikydama šį jausmą svarbiausiu, vieninteliu.
Gausioje S.Nėries meilės lyrikoje yra nemaža sentimentalių posmų, kuriuose
mylimojo paveikslas įprasminamas baltojo karalaičio, žydrojo pasaulio
karalaičio simboliniais įvaizdžiais. Meilės aistrą poetė kartais palygina
su laužo liepsna. Vieni gražiausių eilėraščių meilės tema, parašytų 1929ir
1930 metais – „Kur baltos statulos“, “Kada manys nebus“. Ypač poetė
sugebėjo išreikšti trapios ir švelnios meilės jėgą, išsiskyrimo kančią.
Geriausi poetės eilėraščiai meilės tema mus žavi atspindėtų jausmų tyrumu,
išgyvenimų tamsumu. Juose jautriai atskleistas tikras žmogiškas
susijaudinimas ir dramatizmas.
1928 metais S.Nėris baigė universitetą ir nuo rugsėjo pirmos dienos
buvo paskirta į Lazdijus Seinų “Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja
praktikantės teisėmis, tik vėliau jai pripažintas aukštesniosios mokyklos
mokytojos vardas.
Poetė negali atsisakyti tikėjimo teisybe, gėriu, grožiu, ji negali
ieškoti kompromisų, susitaikyti su aplinka.
Rinkinyje „Pėdos smėlyje“ pirmą kartą S. Nėries kūryboje pasigirsta
užuojautos gaidos. 1929 – 1930 metais ji sukūrė tokius eilėraščius, kaip
„Tremtinio Lietuva“, “Vienos bare“ ir kt. Visi šie kūriniai kalbėjo apie
rimtus pasikeitimus S. Nėries poezijoje.
Meniškai stiprus eilėraštis „Tremtinio Lietuva“, parašytas palydint
draugę E. Vilčinskaitę į Argentiną. Poetė turėjo ne daug artimų draugų. E.
Viličinskaitė ypač ją žavėjo savarankiškumu ir drąsa. Eilėraštis
apibendrina dramatišką žmogaus likimą, kurį aplinkybės verčia palikti
tėviškę. Poetė akcentuoja tik kai kurias charakterines peizažo
detales:tamsius miškus, Baltijos žuvėdras, rūtas, rugių laukus. Lietuva-tai
pirmiausia vargo žmonių šalis.
Virpanti jausmų tėkmė, sverdėjimas tarp
tamsos ir šviesos, gyvenimo ir pražūties, minties ir liūdesio formavo
trykščiojantį, nelygų lyrinį pasakojimą, slopino liūliuojantį melodingumą,
būdingą pirmajam rinkiniui.