Salomėja neris
5 (100%) 1 vote

Salomėja neris

Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime,

Alvito ralsčiuje (dabar Vilkaviškio rajone). Aplink driekėsi plačios ir

derlingos Suvalkijos lygumos.

Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiai

sugyveno-nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais

vardais, tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tačiau likimas

nebuvo jai palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji

teturėjo tik septyniolika metų.

Salomėja Nėris kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje

visuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“ be abejonės, prieš

akis turėjo ir savo motinos paveikslą. Taip pat nemažą reikšmę būsimos

poetės pasaulėjautoj ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas, kuris

mirė 1924 metais. Jis buvo linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgo

bendrauti su anūkais.

Pradėjusi lankyti Alvito pradinę mokyklą Salomėja iš karto pamėgsta

mokslą ir knygą, su noru deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius.

Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Vaikišką

jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Per karą

sudega gimtieji namai-kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.

Išgyvenimai vaikystėje paliko pėdsaką S. Neries pasaulėjautoje ir kartu su

kitomis priežastimis sąlygoja net žanrinį kūrybos pobūdį.

1918 metais pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių

progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, bet Salomėja pradėjo mokytis

antroje klasėje. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms –

mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų. 1921 metais ji pradėjo

spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais.

Nors buvo užsidariusi, drovi ir nedrąsi, bet kartais iš jos sielos gelmių

išsiverždavo pasipiktinimas, jei juto neteisybę.

Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje,

pamato jurą. Pirmasis įspūdis išlieka visam gyvenimui. Aplanko jauną poetę

ir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. Besimokydama

gimnazijoje, S. Nėris pajuto turintį talentą – tai nulėmė jos ateitį.

1924 m. S. Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia gimnaziją. Tų

pačių metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto

Teologijos-filosofijos fakultete. Pagrindinė specialybė – lietuvių

literatūros istorija. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros

pasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, lankė teatrą ir koncertus.

Vėlesnėje S. Nėries lyrikoje dramatiškumas ir stiprėjo, nes keitėsi jos

gyvenimiškoji patirtis. Poetė atsisakė ir stilistinio įmantrumo mados.

Studijų metais, ypač paskutiniais, sukurtuose eilėraščiuose, kurių

dalis įėjo į rinkinį „Pėdos smėly“, vyraujantis motyvas buvo meilė. Meilės

jausmas poetę stipriai veikdavo, sukrėsdavo visą jos dvasinį pasaulį.

Būdama santūri ir dora, drovi, S. Nėris meilę laikė pirmiausia dvasine

vertybe. Meilę poezijoje S. Nėris vaizdavo romantiškai, paryškindama jos

dramatizmą ir kančią, laikydama šį jausmą svarbiausiu, vieninteliu.

Gausioje S.Nėries meilės lyrikoje yra nemaža sentimentalių posmų, kuriuose

mylimojo paveikslas įprasminamas baltojo karalaičio, žydrojo pasaulio

karalaičio simboliniais įvaizdžiais. Meilės aistrą poetė kartais palygina

su laužo liepsna. Vieni gražiausių eilėraščių meilės tema, parašytų 1929ir

1930 metais – „Kur baltos statulos“, “Kada manys nebus“. Ypač poetė

sugebėjo išreikšti trapios ir švelnios meilės jėgą, išsiskyrimo kančią.

Geriausi poetės eilėraščiai meilės tema mus žavi atspindėtų jausmų tyrumu,

išgyvenimų tamsumu. Juose jautriai atskleistas tikras žmogiškas

susijaudinimas ir dramatizmas.

1928 metais S.Nėris baigė universitetą ir nuo rugsėjo pirmos dienos

buvo paskirta į Lazdijus Seinų “Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja

praktikantės teisėmis, tik vėliau jai pripažintas aukštesniosios mokyklos

mokytojos vardas.

Poetė negali atsisakyti tikėjimo teisybe, gėriu, grožiu, ji negali

ieškoti kompromisų, susitaikyti su aplinka.

Rinkinyje „Pėdos smėlyje“ pirmą kartą S. Nėries kūryboje pasigirsta

užuojautos gaidos. 1929 – 1930 metais ji sukūrė tokius eilėraščius, kaip

„Tremtinio Lietuva“, “Vienos bare“ ir kt. Visi šie kūriniai kalbėjo apie

rimtus pasikeitimus S. Nėries poezijoje.

Meniškai stiprus eilėraštis „Tremtinio Lietuva“, parašytas palydint

draugę E. Vilčinskaitę į Argentiną. Poetė turėjo ne daug artimų draugų. E.

Viličinskaitė ypač ją žavėjo savarankiškumu ir drąsa. Eilėraštis

apibendrina dramatišką žmogaus likimą, kurį aplinkybės verčia palikti

tėviškę. Poetė akcentuoja tik kai kurias charakterines peizažo

detales:tamsius miškus, Baltijos žuvėdras, rūtas, rugių laukus. Lietuva-tai

pirmiausia vargo žmonių šalis.
Virpanti jausmų tėkmė, sverdėjimas tarp

tamsos ir šviesos, gyvenimo ir pražūties, minties ir liūdesio formavo

trykščiojantį, nelygų lyrinį pasakojimą, slopino liūliuojantį melodingumą,

būdingą pirmajam rinkiniui.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 821 žodžiai iš 2729 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.