LIAUDIES MEDICINA
Atskirą liaudies kultūros sritį sudaro medicina. Liaudies gydymas (terapija, slaugymas, gydymas) buvo žinomas žmonėms prie daugelį tūkstančių metų. Susirgusį paprastai gydydavo namikiai ar giminės, tik kai savi nepadėdavo, buvo kreipiamasi į garsius apylinkės žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, aknų, taip pat burtų, magikų priemonių. Tuo tarpu chirurginius veiksmus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą atlikdavo vyrai. Nuo įvairiausių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau _ vyrai. Į garsius užkalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolimesni gyventojai. Vieni jų gydė, norėdami padėti, kiti i to uždarbiavo. Vieni gydė tik kokią nors vieną ligą, kiti _ įvairias. Dažniausiai kiekviena liga turėjo savo gydytoją. Ypatingą galią gydyti nervų ir proto ligas liaudis manydavo turint psichikai nenormalius žmones, linkusius į ekstazę.
Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, nuleidžiamas kraujas, masažuojama, vanojama, gimdoma.
Liaudies požiūris į etiologiją yra labai įvairus. Ligų altiniu buvo laikomi kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reikiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas. Buvo tikima, kad žmogus susergąs, apviestas mėnulio, kad jam labai kenkiąs saulės ir menulio užtemimas, nes i dangaus krintanti kenksminga migla. Plačiai buvo paplitęs ir iki nesenų laikų ilikęs isilaikęs tikėjimas, kad ligą gali atneti vėjas. Ypač piktas, sunkias ir įvairias ligas galįs atneti vėjo sūkurys. Nuo jo sunkiai susergą žmonės bei gyvuliai. Nuo tokio vėjo žmogus apsergąs kvaituliu, paralyžiumi, votimis, sutinsiąs, apankąs ir panaiai. Ligos būdavusios nuo vandens, nuo ugnies, nuo žemės, nuo kirminų, “esančių” žmogaus organizme, dantyse, nuo medžių arba juose “gyvenančių” dvasių, nuo “patekusių” į žmogaus organizmą gyvačių ar varlių. I “vaikčiojančių” po žmogaus organizmą ligų minėtinas yra gumbas ir gimda.
Ligų altiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užriant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Mūsų akimis žiūrint visa tai yra gryniausia nesąmonė, tačiau jiems (turiu omenyje žmones gyvenusius prie kokius du imtus metų) visi ie nekalti veiksmai neretai sukeldavo taikomam asmeniui didelį, kartais net ir mirtiną priepuolį. Buvo laikoma esant kenksminga peržengti gulintį žmogų, ypač per vaiką, nes jis tuomet neaugsiąs ir negaluosiąs. Plačiai buvo žinomas ligų kildinimas i demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, irdies ligas ir kt. Kai kurios užkrečiamos ligos, tokios kaip maras, cholera ir kt. būdavo įasmeninamos. Žmonės jas dažniausiai jas ėmė įsivaizduoti antgamtinės moters pavidalo, apie jas sukūrė daug mitų ir padavimų. Pasak jų, prie marą vaikčiodavusios pamėklės. Jos sunedavusios ant kalno įvairiausių daiktų, kaukolių , plaukų, ragų ir uždegdavusios. Į kurią pusią eidavę dūmai, ten ir kildavęs maras. Maro metu tos pamėklės daužydavusios į namų sienas. Kiek kartų suduodavusios, tiek žmonių tuose namuose numirdavę. Kartais aukdavusios žmones vardais, ir iauktieji tuojau pat numirdavę. Kituose pasakojimuose maro liga nusakoma kaip mergina su raudonu drobės gabalu rankoje, kurį įkidavusi pro langą, plėvesuodavusi ir tokiu būdu skleisdavusi ligą ir mirtį. Ligos buvo vaizduojamos važinėjančios karietomis, jojančios ir panaiai. Retkarčiais manyta, kad tai baisūs vyrai, unys ir kitokie baisūs padarai. Demonai galėdavę apsargdinti žmogų, naktį jį pabučiuodami. I pasakojimų žinome, kad demonai ( uparai, plevėsos) galį ičiulpti i žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkėjąs, iblyktąs ( argi tai neprimena vampyrų?)… Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsirasdavo tada, kai į žmogų iaunanti ragana, todėl jie dažnai buvo vadinami “raganos ūviais”. Vaikams nemigą ir ligas galinčios atneti laumės. Kad nuo jų apsaugotų, prie naujagimio nuolat degindavo viesą, laikydavo graudulinę žvakę, atrius daiktus.
Įgimtos ligos (įvairūs apsigimimai) liaudžiai buvo “tamsus mikas”. Visikai nesuprantamas dalykas. Jeigu jau taip atsitikdavo, kad vaikelis gimdavo apsigimęs, ar iaip labai ligotas, tai kaltę suversdavo nužiūrėjimui arba prakeiksmui. Plačiai buvo žinoma liga nuo igąsčio, susigraužimo, “blogų akių”, nuomaris (epilepsija).
Kadangi liaudis ligą laikė suasmeninta esybe, tai tikėjo, kad ją galima nukreipti nuo žmogaus ant sausų medžių, negyvenamų vietų, klampių pelkių. Tai buvo daroma įvairiais budais. Daug kur buvo mėginama apgauti, igąsdinti ir nukreipti besiartinančią ligą. Gresiant maro ar kitų ligų epidemijai, suėjusios moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir iausdavo rankluosčius, juos pakabindavo ant abiejuose kaimo galuose pastatytų stulpų, tikėdamos, kad tada liga nepateksianti į kaimą. Taip darydavo Tverečiaus, Valkininkų kaimuose. Dievenikių kaime buvo daroma kiek kitaip: moterys iausdavo ilgą audinį, vadinamą bradiniu ir itempdavo jį aplink visą kaimą. Tai būdavo tarsi magikas ratas, turėjęs uždaryti kelią ligai. Be
to, žmonės kurdavo gatvėse laužus, tikėdami, kad ugnis ir dūmai nukreipsią ligą, taip pat apsirūkydavo neva apotropeinę mistinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vitų mėlu, apsipurkdavo alumi, valgydavo česnaką bei neiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir panaiai. Tais laikais tai buvo lyg kokia profilaktika. Čia tik mums dabar atrodo, kad tai buvo visika nesąmonė, bet jeigu kas nors tais laikais būtų to nedaręs, bet dargi pasijuokęs i itų apeigų, tai jį būtų apaukę raganiumi ir sudeginę ant laužo…
Liga i sergančiojo buvo varoma labai įvairiai. Vienas būdas _ ligos ičiulpimas: susirgusio “nuo akių” vaiko motina pačiulpdavo akutes ir tris sykius nusispjaudavo, tikėdama, kad ligos daugiau nebuvę. Taip pat motina tris kartus nusispjaudavo į saują ir paprausdavo vaiką, nuluostydama jį palanka. Panaiai buvo ičiulpiamos žaizdos, igąstis. Kitos ligos būdavo ivaromos ispaudžiant, ikratant, nupučiant, nuluostant bei nuprausiant ligą. Ligą galėję nuplauti, maudydamiesi saulėtekyje ar saulėleidyje, per Velykas ar Jonines. Buvo priemonių ligai ivaryti ją igąsdinant: prie ligonio ūkaudavo, daužydavo į sieną, barkindavo. Vienas i pirmykčių būdų buvo ligos varymas dūmais ir ugnimi. Kaip dūmų ir ugnies bijo įvairūs vabzdžiai, plėrūs žvėrys, taip ir liga bijanti tų pačių reikinių. Sergantį vaiką uždėdavo ant ližės, įkidavo į kartą krosnį ir vėl itraukdavo, tikėdami, kad liga liksianti krosnyje ir ten sudegsianti. Kai kur ( Marcinkonyse ) “ligą iplakdavo” beržinėmis ryktėmis ir dilgėlėmis. Plačiai buvo žinomas sergančiojo perkiimas per skylę dviakai suaugusiame medyje, tikint, kad tada liga ieisianti. Terapinėje magijoje nemažą vietos užėmė bandymai ligą perkelti į kitą objektą _ medį, gyvulį ar kitą paalinį asmenį. Tai buvo daroma, kabinant ant medžių medžiagos gabalus, juostas, kuriomis nuluostomas ligonis ir kt. Buvo tikima, kad liga supūsianti arba sudegsianti. Ligonio prakaitu sumirkytas siūlas buvo apvyniojamas apie medžio kamieną. Sergantį drugiu vežiodavo tučiais ratais, kad isikratytų liga. Gydydavo numirėlių kaulais, dantimis, pirtais ir panaiai. Į skaudamą dantį dėdavo slaptai paskusto numirėlio kaulo. Lavono pirtu trindavo apgamus, karpas, dedervines. Kad neprakaituotų rankos, jose palaikydavo numirėlio kaulų.
Lietuvių liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai, taip pat gimdymo metu dėvėtiems markiniams, placentai, virktelei. Virktelės būdavo sudžiovinamos ir jomis barstomos žaizdos, iutimai, sutinimai, stabdomas kraujoplūdis.
Atskirą liaudies terapijos rūį sudarė termoterapija, t.y. vanojimas bei masažavimas. Dažnai pirtyse buvo statomos taurės. Ligonis buvo sodinamas ant kubilo su kartu vandeniu ir apdengiamas paklode _ garai turėję pagydyti. Visa tai dažnai lydėdavo įvairiausi magiki veiksmai.
Kraujas buvo nuleidžiamas, dedant dėles arba perpjaunant veną.
Labai plačiai lietuviai gydė žolėmis. Jų žinojo daugiau kaip du tūkstančius rūių. Žolių vartojimas irgi buvo racionalus ir neracionalus. Pirmajam priklauso apotropeinę galią turintys augalai, kurių bijančios visos blogybės, i jų _ ir ligos. Blogį nukreipiančiu augalu buvo laikomos dilgėlės; jomis plakant arba rūkant buvo ivaroma liga i žmogaus. Tam pačiam tikslui buvo vartojami kartūs augalai: pelūnas, ožkanagės.
“Gydoma” buvo ir iekant nesveikos kūno dalie panaumo su augalu ar gyvuliu. Pavyzdžiui, bėgant kraujui, prie žaizdos dėdavo raudono kraujininko žiedų, nuo geltligės _ morkos ir geltonžiedės, nuo kaltūno _ medžio kempinės arba kaltūnžolės. Tokių pavyzdžių galima surasti daugybę.
Kitą liaudies iracionaliosios terapijos dalį sudarė ligos siejimas su tikra ar fiktyvia jos priežastimi. Isigandusį uns ar žmogaus aprūkydavo jų plaukais. Buvo tikima, kad nervų ligas sukeliančios juodosios dvasios, todėl jos buvo gydomos juodais daiktais, ypač dažnai juodu unim ar katinu: jų krauju girdydavo ir tepdavo ligonį.
Liaudies medicinoje plačiausiai paplitęs įvairių ligų gydymas vaistiniais augalais. Tai buvo racionalus būdas paremtas ilgų imtmečių patyrimu. Nuo peralimo, slogos, gripo, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir akelių, liepžiedžių ( juos vartojo ir kosmetikai: užpiltus vandeniu visą parą laikydavo altoje vietoje, po to uždengus virdavo pusantros valandos, po to į nuovirą dėdavo medaus ir vėl virdavo pusę apie valandos. Tuo skysčiu trindavo veidą, kad būtų skaistus), jonažolių ( kartais su medumi ), juodųjų serbentų, ramunėlių arbatą. Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, lapimo pūslės, žarnyno ligų ir kt. Jos, kaip ir jonažolės, laikomos vaistu nuo imto ligų. Vidurių ligos buvo gydomos kmynų, puplaikių arbata, nemiga _ aguonų galvučių nuoviru arba aguonų pienu, krapų arbata. Skaudamą gerklę skalaudavo alpusnių arbata. Gydymui plačiai buvo vartojama vynių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių akų, pataisų, sporų, džiovintų mėlynių, bruknienojų, arkliauodegių, valerijonų,
kadagių, ožkabarzdžių, ąžuolo žievės, pipirmėtės ir kt. arbata.