Planas
Įvadas
1. M. Vėberio biurokratijos modelis
1.1 Biurokratijos pranašumai
1.2 Biurokratijos charakteristika
1.3 Biurokratinio mechanizmo pastovumas
2. Biurokratija ir biurokratai: neigiamas požiūris
3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai
Pabaiga
Naudotos literatūros sąrašas
Įvadas
Biurokratija kaip valstybės valdžios organizavimo
būdas yra pastaruoju metu labiausiai paplitusi
pasaulyje – ir demokratinėse, ir totalitarinėse valstybėse.
Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų –
biurokratų – savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė
vokiečių sociologas M. Vėberis (M. Weber). Tačiau panašu,
kad jo minėti principai liko nevisiškai ar ne visur įgyvendinti
arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl
biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų
biurokratijos modelį, kiek – pripažįstant biurokratinės
valdymo organizavimo formos pranašumus – jos trūkumus ir
apskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip
ypatingos valdininkų grupės interesus. Taigi pats terminas
„biurokratija“ gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį
priimtiną šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo
būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme,
biurokratijos kaip niekam neatsakingų valdininkų valdžios
apibūdinimą.
Taigi šioje apžvalgoje ir bus parodyta, kokią
biurokratiją matė ir norėjo matyti jos teoretikas M. Vėberis,
ir kokią ją mato kai kurie dabartiniai tyrėjai.
1. M. Vėberio biurokratijos modelis
1.1 Biurokratijos pranašumai
Šio šimtmečio pradžioje M. Vėberis pastebėjo, kad
biurokratija yra jau vien techniškai pranašesnė už kitas iki
tol buvusias valdymo organizavimo formas „taip, kaip
gamyba, pasitelkiant mašinas, už nemechaninę gamybą“ .
Jis atskyrė politikų ir valdininkų valdymą ir parodė, kad jų
interesai priešingi: valdininkas siekia sąžiningai įvykdyti bet
kokį, net prieštaraujantį jo įsitikinimams įsakymą, tuo
įgyvendindamas valstybinę valdžią, o politikas remiasi
asmenine atsakomybe už jo siūlomus ar priimamus
sprendimus. Taigi valdininkas turi atlikti savo pareigas sine
ira et studio – nepiktai ir bešališkai. Kuo labiau
dehumanizuojamas, išvalomas nuo „nesuskaičiuojamų“
dalykų biurokratinis valdymas, tuo jis labiau priimtinas
šiuolaikinėmis sąlygomis.
Pagrindiniai biurokratinio valdymo pranašumai,
pasak Vėberio, yra šie: tikslumas, greitis, dalyko žinojimas,
tęstinumas, diskretiškumas, griežta subordinacija, trinties,
materialinių ir personalinių kaštų mažėjimas, stabilumas,
patikimumas, disciplinos griežtumas. Biurokratinis
valdymas pranašus dar ir tuo, kad jis gali atlikti bet kokius
valdymo veiksmus ir gana intensyviai. Biurokratinio
valdymo rezultatai „suskaičiuojami“, juos galima
prognozuoti. Tuo jis pranašesnis už kolegialųjį (labai lėtas,
susijęs su nuolatiniais konfliktais ir kompromisų ieškojimu,
priklausomas nuo lyderių ar „viršūnių“) ar garbės pareigūnų
(neturi tęstinumo, yra gana mėgėjiškas, todėl didina ne tiek
ekonominius kaštus, kiek praradimus dėl netikslumų ir
atidėliojamų sprendimų) valdymą.
Įdomu, kad būtent privataus, didelių mastų
verslo valdymą M. Vėberis laiko „neprilygstamu griežtos
biurokratinės struktūros pavyzdžiu“ . Šiuolaikinėje
visuomenėje pirmiausiai kapitalistinei rinkos ekonomikai
reikia tikslaus, nedviprasmiško ir, svarbiausia, kiek
įmanoma greitesnio valdymo mechanizmo. Modernios
komunikacijos priemonės informaciją skelbia labai greitai,
todėl verslui taip pat privalu kuo greičiau į ją reaguoti. Per
optimalų laiką reaguoti, tvirtina M. Vėberis, paprastai gali
tik biurokratinė organizacija.
Taigi šiuolaikinėje visuomenėje esti tik du
pasirinkimo variantai: biurokratija ir diletantizmas. Tačiau
pats biurokratinis valdymas efektyvus gali būti tik tada, kai
valdininkui darbas biurokratinėje struktūroje yra
pagrindinis ar bent jau prioritetinis užsiėmimas.
1.2 Biurokratijos charakteristika
Viena iš pagrindinių biurokratinės valdymo
organizavimo formos sąlygų yra, pasak Vėberio, oficialios ir
fiksuotos įstatymais ar taisyklėmis jurisdikcijos principas. T.
y. biurokratiškai valdomai struktūrai reikalingos valdininkų
pastangos paskirstomos kaip oficialios pareigos, o galia leisti
įsakymus (naudoti prievartą), vykdant šias pareigas, yra
griežtai ribojama. Valdymo struktūrą idealiu atveju sudaro
individualūs pareigūnai, todėl Vėberis vadina tokią valdymo
organizavimo formą „monokratija“.
Kaip tik jurisdikcijos principo M. Vėberis
pasigenda tradicinėse visuomenėse: „Nuolatinė ir vieša
valdžia su fiksuota jurisdikcija yra ne istorijos taisyklė, bet
veikiau išimtis“ . Šitaip suprantama biurokratija išsivystė
tik moderniosiose bendruomenėse – vyriausybėse, išsiplėtojus
kapitalizmui – privačiame versle, armijose, politinėse
partijose, interesų grupėse ir kitur. „Biurokratinės
administracijos vystymasis ir nuolatinis plėtimasis […] yra
ne kas kita, kaip moderniosios Vakarų visuomenės
pagrindas“,- teigia M. Vėberis. Kartu jis pripažįsta, kad
stabilios, griežtos, intensyvios ir prognozuojamos
administracijos poreikį sukūrė socializmo vystymasis.
Valdininko pareigoms egzistuoja laisvas
konkursas, į jas priimami tik asmenys, turintys tinkamą
pasiruošimą (taigi skiriami, o ne renkami – tarp renkamų
pareigūnų negali būti hierarchijos), be to, jiems nuolat
teikiama informacija, kaip geriau vykdyti savo pareigas ir
naudotis teisėmis. Jie lieka asmeniškai laisvi, ir paklūsta
aukštesnių pareigūnų sprendimams tik pagal savo oficialius
įsipareigojimus. Jei kompetencija yra nesusieta su asmeniu,
tačiau pats asmuo nėra laisvas, M. Vėberis siūlo vartoti
terminą „patrimonialinė biurokratija“.
Kita biurokratinio valdymo savybė yra
hierarchijos principas. Subordinacija pagrįstoje sistemoje
žemesniųjų valdininkų sprendimais nepatenkintiems
valdomiesiems paliekama teisė apskųsti jų darbą
aukštesnėms institucijoms. Tačiau tai nereiškia, kad
aukštesnė institucija turi vykdyti žemesniosios funkcijas – M.
Vėberis net pastebi taisyklę, kad jei jau kuri nors institucija
yra įkuriama, ji ir toliau egzistuos ir bus perimta kito
valdininko. Be to, biurokratinėje hierarchijoje aukščiausią
postą būtinai užima asmuo, kuris yra bent jau nevisiškai
biurokratiškas (tačiau jo kompetenciją taip pat griežtai
riboja įstatymai ir taisyklės) – išrinktas, pasisavinęs postą
arba gavęs jį paveldėjimo keliu. Kitaip sakant, biurokratijos
kategorija apibūdina kontrolės (valdymo) įgyvendinimą tam
tikro administracinio personalo priemonėmis.
Šiuolaikinėje kontoroje viskas pagrįsta
rašytiniais dokumentais, todėl, natūralu, atsirado daugybė
raštininkų ir kitokių pavadinių.Aktyviai įsitraukusių į
viešąjį padalinį valdininkų ir jų darbo priemonių visumą
Vėberis vadina „biuru“, o dirbančių privačioje įmonėje –
„ofisu“. Jame dirbantys valdininkai turi būti profesionalūs.
Biuro taisyklės daugmaž stabilios ir nuodugnios, o šių
taisyklių (ypač jurisprudencijos, administracinių padalinių
arba verslo vadybos) žinojimas ir yra techninis valdininko
pasirengimas. Moderni civilinės tarnybos organizacija
atskiria biurą nuo privataus valdininkų gyvenimo, nes
valdininkas, dirbdamas biure, naudojasi visuomenės lėšomis
ir įranga. Tai tinka ir verslo įmonei, ir netgi jos vadovui: čia
taip pat atskiriamos lėsos, skiriamos verslui (jo vystymui) ir
paties verslininko gaunamos pajamos. Iš kitos pusės,
valdininkas privalo dirbti visiškai atskirtas nuo
administraciją nulemiančių sąlygų ir nesisavindamas savo
posto.
Dar vienas reikalavimas valdininkui yra dirbti
ne tiek, kiek reikalauja susitarimas ar taisyklės, o tiek, kiek
reikia įgyvendinti užduotį. Už tai jam turi būti fiksuotai
atlyginama pagal vietą biurokratinėje hierarchijoje bei jo
atsakomybę. Be to, valdininkas visuomet gali atsistatydinti,