Biurokratija2
5 (100%) 1 vote

Biurokratija2

112131

Planas

Įvadas

1. M. Vėberio biurokratijos modelis

1.1 Biurokratijos pranašumai

1.2 Biurokratijos charakteristika

1.3 Biurokratinio mechanizmo pastovumas

2. Biurokratija ir biurokratai: neigiamas požiūris

3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai

Pabaiga

Naudotos literatūros sąrašas

Įvadas

Biurokratija kaip valstybės valdžios organizavimo

būdas yra pastaruoju metu labiausiai paplitusi

pasaulyje – ir demokratinėse, ir totalitarinėse valstybėse.

Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų –

biurokratų – savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė

vokiečių sociologas M. Vėberis (M. Weber). Tačiau panašu,

kad jo minėti principai liko nevisiškai ar ne visur įgyvendinti

arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl

biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų

biurokratijos modelį, kiek – pripažįstant biurokratinės

valdymo organizavimo formos pranašumus – jos trūkumus ir

apskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip

ypatingos valdininkų grupės interesus. Taigi pats terminas

„biurokratija“ gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį

priimtiną šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo

būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme,

biurokratijos kaip niekam neatsakingų valdininkų valdžios

apibūdinimą.

Taigi šioje apžvalgoje ir bus parodyta, kokią

biurokratiją matė ir norėjo matyti jos teoretikas M. Vėberis,

ir kokią ją mato kai kurie dabartiniai tyrėjai.

1. M. Vėberio biurokratijos modelis

1.1 Biurokratijos pranašumai

Šio šimtmečio pradžioje M. Vėberis pastebėjo, kad

biurokratija yra jau vien techniškai pranašesnė už kitas iki

tol buvusias valdymo organizavimo formas „taip, kaip

gamyba, pasitelkiant mašinas, už nemechaninę gamybą“ .

Jis atskyrė politikų ir valdininkų valdymą ir parodė, kad jų

interesai priešingi: valdininkas siekia sąžiningai įvykdyti bet

kokį, net prieštaraujantį jo įsitikinimams įsakymą, tuo

įgyvendindamas valstybinę valdžią, o politikas remiasi

asmenine atsakomybe už jo siūlomus ar priimamus

sprendimus. Taigi valdininkas turi atlikti savo pareigas sine

ira et studio – nepiktai ir bešališkai. Kuo labiau

dehumanizuojamas, išvalomas nuo „nesuskaičiuojamų“

dalykų biurokratinis valdymas, tuo jis labiau priimtinas

šiuolaikinėmis sąlygomis.

Pagrindiniai biurokratinio valdymo pranašumai,

pasak Vėberio, yra šie: tikslumas, greitis, dalyko žinojimas,

tęstinumas, diskretiškumas, griežta subordinacija, trinties,

materialinių ir personalinių kaštų mažėjimas, stabilumas,

patikimumas, disciplinos griežtumas. Biurokratinis

valdymas pranašus dar ir tuo, kad jis gali atlikti bet kokius

valdymo veiksmus ir gana intensyviai. Biurokratinio

valdymo rezultatai „suskaičiuojami“, juos galima

prognozuoti. Tuo jis pranašesnis už kolegialųjį (labai lėtas,

susijęs su nuolatiniais konfliktais ir kompromisų ieškojimu,

priklausomas nuo lyderių ar „viršūnių“) ar garbės pareigūnų

(neturi tęstinumo, yra gana mėgėjiškas, todėl didina ne tiek

ekonominius kaštus, kiek praradimus dėl netikslumų ir

atidėliojamų sprendimų) valdymą.

Įdomu, kad būtent privataus, didelių mastų

verslo valdymą M. Vėberis laiko „neprilygstamu griežtos

biurokratinės struktūros pavyzdžiu“ . Šiuolaikinėje

visuomenėje pirmiausiai kapitalistinei rinkos ekonomikai

reikia tikslaus, nedviprasmiško ir, svarbiausia, kiek

įmanoma greitesnio valdymo mechanizmo. Modernios

komunikacijos priemonės informaciją skelbia labai greitai,

todėl verslui taip pat privalu kuo greičiau į ją reaguoti. Per

optimalų laiką reaguoti, tvirtina M. Vėberis, paprastai gali

tik biurokratinė organizacija.

Taigi šiuolaikinėje visuomenėje esti tik du

pasirinkimo variantai: biurokratija ir diletantizmas. Tačiau

pats biurokratinis valdymas efektyvus gali būti tik tada, kai

valdininkui darbas biurokratinėje struktūroje yra

pagrindinis ar bent jau prioritetinis užsiėmimas.

1.2 Biurokratijos charakteristika

Viena iš pagrindinių biurokratinės valdymo

organizavimo formos sąlygų yra, pasak Vėberio, oficialios ir

fiksuotos įstatymais ar taisyklėmis jurisdikcijos principas. T.

y. biurokratiškai valdomai struktūrai reikalingos valdininkų

pastangos paskirstomos kaip oficialios pareigos, o galia leisti

įsakymus (naudoti prievartą), vykdant šias pareigas, yra

griežtai ribojama. Valdymo struktūrą idealiu atveju sudaro

individualūs pareigūnai, todėl Vėberis vadina tokią valdymo

organizavimo formą „monokratija“.

Kaip tik jurisdikcijos principo M. Vėberis

pasigenda tradicinėse visuomenėse: „Nuolatinė ir vieša

valdžia su fiksuota jurisdikcija yra ne istorijos taisyklė, bet

veikiau išimtis“ . Šitaip suprantama biurokratija išsivystė

tik moderniosiose bendruomenėse – vyriausybėse, išsiplėtojus

kapitalizmui – privačiame versle, armijose, politinėse

partijose, interesų grupėse ir kitur. „Biurokratinės

administracijos vystymasis ir nuolatinis plėtimasis […] yra

ne kas kita, kaip moderniosios Vakarų visuomenės

pagrindas“,- teigia M. Vėberis. Kartu jis pripažįsta, kad

stabilios, griežtos, intensyvios ir prognozuojamos
administracijos poreikį sukūrė socializmo vystymasis.

Valdininko pareigoms egzistuoja laisvas

konkursas, į jas priimami tik asmenys, turintys tinkamą

pasiruošimą (taigi skiriami, o ne renkami – tarp renkamų

pareigūnų negali būti hierarchijos), be to, jiems nuolat

teikiama informacija, kaip geriau vykdyti savo pareigas ir

naudotis teisėmis. Jie lieka asmeniškai laisvi, ir paklūsta

aukštesnių pareigūnų sprendimams tik pagal savo oficialius

įsipareigojimus. Jei kompetencija yra nesusieta su asmeniu,

tačiau pats asmuo nėra laisvas, M. Vėberis siūlo vartoti

terminą „patrimonialinė biurokratija“.

Kita biurokratinio valdymo savybė yra

hierarchijos principas. Subordinacija pagrįstoje sistemoje

žemesniųjų valdininkų sprendimais nepatenkintiems

valdomiesiems paliekama teisė apskųsti jų darbą

aukštesnėms institucijoms. Tačiau tai nereiškia, kad

aukštesnė institucija turi vykdyti žemesniosios funkcijas – M.

Vėberis net pastebi taisyklę, kad jei jau kuri nors institucija

yra įkuriama, ji ir toliau egzistuos ir bus perimta kito

valdininko. Be to, biurokratinėje hierarchijoje aukščiausią

postą būtinai užima asmuo, kuris yra bent jau nevisiškai

biurokratiškas (tačiau jo kompetenciją taip pat griežtai

riboja įstatymai ir taisyklės) – išrinktas, pasisavinęs postą

arba gavęs jį paveldėjimo keliu. Kitaip sakant, biurokratijos

kategorija apibūdina kontrolės (valdymo) įgyvendinimą tam

tikro administracinio personalo priemonėmis.

Šiuolaikinėje kontoroje viskas pagrįsta

rašytiniais dokumentais, todėl, natūralu, atsirado daugybė

raštininkų ir kitokių pavadinių.Aktyviai įsitraukusių į

viešąjį padalinį valdininkų ir jų darbo priemonių visumą

Vėberis vadina „biuru“, o dirbančių privačioje įmonėje –

„ofisu“. Jame dirbantys valdininkai turi būti profesionalūs.

Biuro taisyklės daugmaž stabilios ir nuodugnios, o šių

taisyklių (ypač jurisprudencijos, administracinių padalinių

arba verslo vadybos) žinojimas ir yra techninis valdininko

pasirengimas. Moderni civilinės tarnybos organizacija

atskiria biurą nuo privataus valdininkų gyvenimo, nes

valdininkas, dirbdamas biure, naudojasi visuomenės lėšomis

ir įranga. Tai tinka ir verslo įmonei, ir netgi jos vadovui: čia

taip pat atskiriamos lėsos, skiriamos verslui (jo vystymui) ir

paties verslininko gaunamos pajamos. Iš kitos pusės,

valdininkas privalo dirbti visiškai atskirtas nuo

administraciją nulemiančių sąlygų ir nesisavindamas savo

posto.

Dar vienas reikalavimas valdininkui yra dirbti

ne tiek, kiek reikalauja susitarimas ar taisyklės, o tiek, kiek

reikia įgyvendinti užduotį. Už tai jam turi būti fiksuotai

atlyginama pagal vietą biurokratinėje hierarchijoje bei jo

atsakomybę. Be to, valdininkas visuomet gali atsistatydinti,

o jo darbdavys atleisti valdininką gali tik tam tikromis

griežtai nustatytomis aplinkybėmis. Taigi biurokratinis

aparatas sudaro galimybes kilti karjeros laiptais; tokį

procesą lemia aukščiau esančių valdininkų sprendimas.

Šitoks valdymo organizavimas, teigia M. Vėberis, atskiria

valdininkų asmeninius ir viešuosius interesus. Vis dėlto kai

kurie vėlesni tyrinėtojai mano, kad šis asmeninių ir viešųjų

interesų atskyrimo principas nėra pakankamas ir juolab

retai pastebimas praktikoje.

Pasak Vėberio, tai, kad valdymas apsiriboja vien

taisyklėmis, yra esminis modernaus valdymo požymis:

valstybinei valdžiai suteikta galia tvarkyti tam tikrus

reikalus neleidžia „biurui“ valdyti kiekvieną konkretų atvejį

reglamentuojančiais sprendimais, kaip būdavo

patrimonialistinėje, privilegijomis pagrįstoje visuomenėje,

bet tik išleisti bendrąsias taisykles.

Valdininkų žinių kriterijus lemia tai, kad

biurokratija laikoma racionaliu valdymo būdu. Be to,

biurokratijos dominavimą užtikrina ne vien valdininkų

techninės žinios ir pasirengimas vykdyti savo pareigas, bet ir

patyrimas savo poste – specialių ir reikalingų dokumentų

žinojimas. Iš kitos pusės, šitaip sumažinamas

administracijos vadovo – dažnai renkamo – vaidmuo ir netgi

užgožiama demokratija.

Biurokratijos dominavimas turi du svarbius

požymius: slaptumą ir formalizmą. Biurokratinė

administracija visąlaik siekia veikti slapta, kad apsaugotų

savo žinias ir veiksmus nuo kritikos. Biurokratijos veiksmų

slaptumas padeda ne tik apsaugoti, bet ir išlaikyti ar net

išplėsti į išorę nukreiptus jos interesus. Tačiau biurokratija

siekia slpatumo ne vien gindama savo interesus, t. y.

sąmoningai, bet dažnai ir instinktyviai. Kartais galima

stebėti biurokratijos bei piliečių rinktų atstovų (parlamento)

susidūrimus, kai parlamentas, pasitelkęs savo ekspertus ir

veikiamas interesų grupių, stengiasi sukurti savo techninės

informacijos šaltinius. Taigi biurokratų interesus atitinka

mažai informuotas ir todėl mažai galintis nuspręsti

parlamentas.

Kartu valdininkų interesas yra užtikrinti kuo

saugesnę savo poziciją, todėl stengiamasi spręsti kuo mažiau

nukrypstant nuo taisyklių, o tai, teigia Vėberis, kai kuriais

atvejai gali būti netgi palanku valdomiems piliečiams.

M. Vėberis mano, kad dar labiau negu

parlamentas nuo biurokratijos poveikio yra neapsaugotas

absoliutus monarchas, nes
institucija, kuria jis

remiasi, yra biurokratinė administracija. Perėjimas prie

konstitucinės vyriausybės taip pat lydimas biurokratinės

valdžios didėjimo, nes visi sprendimai, prieš patekdami

monarchui, turi būti koncentruojami biurokratinės

struktūros vadovo (ministro pirmininko) rankose. Apskritai,

konstitucinės monarchijos atveju egzistuoja trys potencialūs

priešininkai: monarchas, parlamentas ir biurokratija. Vis

dėlto šiuo atveju monarcho pozicija valdininkijos atžvilgiu

stipri kaip jokioje kitoje istorinėje valdžios formoje, nes jam

suteikta teisė oficialiai keisti nepriimtinus pareigūnus.

1.3 Biurokratinio mechanizmo pastovumas

Toks biurokratijos mechanizmas yra, galima

sakyti, nesugriaunamas: tai galima paaiškinti ir išorinėmis,

ir vidinėmis priežastimis. M. Vėberis teigia, kad tie, kas

nusprendžia atsilaikyti prieš biurokratinio valdymo

sprendimus, turi susijungti į savo organizaciją, o ji lygiai

taip pat tampa biurokratinė. Pačioje biurokratinėje

organizacijoje polinkis atsilaikyti prieš griaunantį išorės

poveikį yra objektyvus ir materialus, tačiau savo esme

idealistinis. M. Vėberis lygina biurokratinę administraciją su

nesustojančiu mechanizmu, kuriame paprastas valdininkas

tėra tik sraigtelis, negalintis nei jo sustabdyti, nei paleisti.

Todėl jis yra susietas su kitomis to socialinio mechanizmo

dalimis, o jų visų siekis yra matyti šį mechanizmą judantį ir

taip įgyvendinantį visuomenės poreikius. Kadangi

visuomenės gerovė vis labiau priklauso nuo biurokratinių

organizacijų (ypač kapitalistinėse bendrovėse), idėjos

atsisakyti biurokratijos atrodo vis labiau utopiškos.

Be to, Vėberis teigia, kad biurokratija yra

gyvybinga ir gali atkurti savo veiklą tada, kai į ją buvo

pasikėsinta, nes tokia savybė yra viena pagrindinių

biurokratijos techninio žinojimo dalių. Tačiau čia jis mato

dar vieną, dabartiniu požiūriu pavojingą, fenomeną.

Kadangi biurokratijos mechanizmas yra objektyviai

neišvengiamas, be to, biurokratinis valdy*mas, skirtingai

nuo feodalinio, nėra susietas su personalijomis – ir su

aukščiausio posto turėtojo asmeniu – jį galima lengvai

priversti dirbti kiekvienam, kuris žino, kaip įgauti

biurokratinio aparato kontrolę. Taigi priešas, okupavęs

valstybę, teturi pakeisti keletą svarbiausių vadovų, o vi-sas

biurokratinis aparatas tęs veiklą, nes ji atitiks visų, ir

priešo, interesus. Biurokratinė struktūra, rašo M. Vėberis,

išsilaikė Prancūzijoje nuo Pirmosios imperijos, tuo vis labiau

mažindama technines revoliucijos kaip naujų valdžios

organizacijų sukūrimo būdo galimybes, taigi visas

revoliucijas biurokratinė valdymo struktūra pakeitė

perversmais.

Vis dėlto tai, kad biurokratija neišvengiama,

tiesiogiai nenurodo jos reikšmės, lygiai kaip ir tai, kad

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1859 žodžiai iš 3699 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.