Fobijos kaip reiškiniai išties labai paplitę ir buvo aprašomi nuo
seniausių laikų. Fobijų rūšių – apie 500, bet pažanga reguliariai pametėja
„malkų“ į šį liepsnojantį laužą.
Kuo skiriasi baimė ir fobija?
Paprastą baimę žmogus paprastai gali nugalėti. Kartais lengvai,
kartais didelėmis valios pastangomis, bet savarankiškai. Tarkim, jūs
baiminatės važinėtis elektriniais traukiniais, bet važinėti labai reikia.
Su fobija susidoroti kur kas sunkiau. Jos rūšių esama daug: tai žmogų
persekiojantys priminimai, potraukiai, lūkesčiai, abejonės, lydimi
begalinių patikrinimų: ar išjungtos namie dujos, užgesinta šviesa,
uždaryti langai, užrakintos durys…šie reiškiniai gali būti paplitę ir
tarp sveikų žmonių, todėl, įtarus turint ką nors panašaus nereikėtų imtis
diagnozės.
Tad fobijos skiriasi nuo visų kitų baimių ypatingo stiprumo jėga ir
žmonių negalėjimu ją įveikti savo pačių jėgomis. Tiesa, fobijos apimtas
žmogus puikiai suvokia asmeninės padėties kvailumą ir pats kritiškai į šia
padėtį žvelgia. Todėl fobijas bandoma nuslėpta.
Jokie visuomenės padėties skirtumai, joks išsilavinimo dydis neturi
įtakos fobijoms. Nuo jų gali kentėti tiek itin intelektualūs asmenys, tiek
ir mažai raštingi garsūs veikėjai ir paprasti juokeliai. Išsilavinusiems
netgi sunkiau, kadangi jie aštriau jaučia, kokios nesąmoningos jų baimės
ir stipriau išgyvena savo negalavimą… tam tikro vyriškumo reikalauja
apsilankymas pas psichiatrą.
Ar galima pasakyti, kad į fobija yra linkę tik atitinkami asmenybės
tipai. Išties, yra įtarių, drovių, lengvai pažeidžiamų žmonių, kurie nuo
vaikystės jaučia įvairiausių baimių. Jeigu baimės netrukdo žmogui
adaptuotis prie įvairių gyvenimo sąlygų, o tik pasireiškia tam tikrais
charakterio keistumais, galima kalbėti apie ypatingesnę jo asmenybės
struktūrą. Dažniausiai tokie žmonės griežtai reglamentuoja savo gyvenimą
ir prisitaiko prie savo keistumų taip, kad jo niekas ir nepastebi.
Jei kalbam apie tai, jog žmogus negali prisitaikyti prie gyvenimo
arba palaipsniui, atsiduodamas fobijoms, iš gyvenimo iškrenta, mes jau
galime kalbėti apie psichopatiją. Esama juk psichopatų, kurie stengiasi
pasislėpti nuo supančio pasaulio lįsdami į savo kiautą (vienas iš
ryškesnių atstovų – literatūrinis personažas plačiai žinomas Oblomovas).
Yra žmonių, kurie nuolat baiminasi dėl smulkmenų. Štai jiems
dažniausiai ir išsivysto stipriausios fobijos. Gydytojai taiko pačias
įvairiausia fobijų gydymo formas: psichoterapija, grupinius ir
individualius užsiėmimus, hipnozę. Kartais psichologinė treniruotė
derinama su medikamentine terapija. Kai liga tik prasidėjo, žmogui padėti
lengviau. Jei laikas jau praleistas, baimės pradeda plėstis, „apauga“
simboliniais apsauginiais ritualais, atsiranda visko vengiantis elgesys.
Pavyzdžiui, kardiofobija – (širdies ligų baimė) sergantis žmogus bijos
važinėt transportu. Baimei stiprėjant, jis gali netgi nustoti vaikščioti į
darbą netgi numirt ir padėti jam kur kas sunkiau.
Jeigu save gerai pažystate, galite palaipsniui treniruotis patys.
Štai vienai moteriai, jautusiai transporto fobijai, pasirodė pakanka
turėti su savimi raminančią tabletę. Ji ją spausdavo delne: jautė, kad
užėjus panikos priepuoliui, jos pagalba pavyks išvengti baimės. Tabletes
ji nepanaudojo – baimė pamažu pasitraukė pati. Daugeliui padeda pačių
susikurti ritualai, tarpais keliantis juoką aplinkiniams, bet
sumažinančiais baimę. Vieni drąsinasi: jeigu prieš išeidamas iš namų 3
kartus pašokinėsiu ant vienos kojos, baimės nebus. Kiti pažvelgę į
laikrodį atitinkamą kartą skaičių, treti ploja delnais. Nederėtų kurti
pernelyg sudėtingų ritualų, nes atlikinėsite juos visą mielą dienelę.
Fobijos klasifikuojamos. Pavyzdžiui, esama nozofobijų – įkyrių baimių
susirgti sunkiomis ligomis: vėžiu, infarktu, pasiutlige, AIDS ir panašiai.
Štai garsusis rusų tribūnas Vladimiras Majakovskis visą gyvenimą kišenėje
nešiodavosi gabalą muilo. Jo tėvas, dirbdamas su popieriais, įsidūrė
piršta ir numirė nuo kraujo užkrėtimo. Tai itin paveikė sūnų ir jis
plaudavosi rankas bet kurią pasitaikiusią progą.
. Kita plačiai paplitusi fobijų rūšis – erdvinės fobijos. Tai
klaustrofobija – uždarų patalpų baimė, agorafobija – atvirų patalpų baimė,
kenofogija – tuščių patalpų baimė, hefirofobija – baimė vaikščioti per
tiltą, amaksofogija – ratinio transporto baimė…
Populiarios yra sociofobijos, kurioms priklauso lalofobija – baimė
viešai pasisakyti, antropofobija – baimė bendrauti su žmonėmis,
ginekofobija – baimė bendrauti su moterimis, ereitofobija – baimė
parausti, sitofobija – baimė užspringti, miksefobija – baimė pasirodyti
nepajėgiu lytinio artumo metu.
Kitoms fobijų rūšims priklauso arachnofobija – vorų baimė,
ailorofobija – kačių baimė,
tachofobija – baimė būti negyvam palaidotam.
Dažnai būtent tokios, neįprastinės fobijos, ypač jeigu kenčia garsi
asmenybė, tampa plačiai žinomos visai visuomenei. Pavyzdžiui Maiklui
Džeksonui yra būdinga miofobija – tai yra negali pakęsti sliekų, aktorius
Antonijus Banderas siaubingai kenčia nuo baimės gyvatėms, Naomi Kembel
liguistai neperneša purvo ir dulkių. Daugelį pasaulio galingųjų persekioja
baimė būti nunuodytiems, o Šonas Koneris vaidindamas agentą 007 paprašė
dublerį kadrui, kai per jo veidą turėjo peršliaužti kažkoks bjaurus, bet
nenuodingas šliužas, nors jis buvo pasirengęs bet kokiems triukams
išskyrus šį.
SOCIALINĖ FOBIJA. Didžiausia vertybė žmogui yra bendravimas. Žmogus žmogui
yra ir didžiausias dirgiklis. Vienam iš 7 – 14 žmonių gyvenimą sunkina
socialinė fobija, pasireiškianti susiduriant su žmonėmis už artimiausio
bendravimo rato. Tai nepaaiškinama, nepraeinanti, perdėta dažnai
neįveikiama socialinių kontaktų ir uždavinių atlikimo baimė ir nerimas,
verčiantis vengti situacijų, kur galima atkreipti į save dėmesį ir
sudaryti apie save neigiamą įspudį. Žmogui įgimta reaguoti nerimu ir
sudėtingas naujas gyvenimio situacijas. Tam tikra nerimo dozė yra normali
ir būtina prisitaikant, bet nerimo perteklius asmenybės vystymuisi ir
funkcionavimui tampa stabdžiu. Socialinė fobija, arba tiksliau – nerimas
socialinėse situacijose, kaip rekomenduoja Tarptautinė depresijos ir
nerimo konsenso grupė (1998 m.), yra paplitęs ir ribojantis darbingumo
sindromas, bet daugeliui kenčiančiųjų nediagnozuojamas. Visuomenė laiko
tai tiesiog charakterio bruožu, paprasčiuasių drovumu. Paciantams neateina
i galvą, kad šį jų patiriama sunkumą apskritai galima gydyti. Patys
pacientai dėl bendravimo sunkumo jais nesiskundžia ir tuo labiau jų
nepasbeti pediatrai ir bendrosios praktikos gydytojai. Ilgainiui pacientas
prie savo sutrikimo pripranta, patologiškai prisitaiko, bet tai
nelaikytina nerimastingo (vengiančio) vengiančio tipo asmenybės sutrikimu.
Šis sutrikimas prasideda anksti – vaikystėje ir paauglystėje, jo
priežastys dažnai šeimoje, jį nulemia aplinka, paveldėjimas, o negydomas
jis neleidžia žmogui išvystyti savo galimybių, dėl sosialinio
užsisklendimo, neigyto išsimokslinimo, neprisitaikymo darbe, depresijos ir
alkoholizmo. 80 proc atvejų socialinis nerimas pasireiškia kartu su
obsesiniu – kompulsiniu sutrikimu, didžiąją depresija, panios sindromu,
priklausomybėmis nuo įvairių psichoaktyvių medžiagų (dependencijomis),
asmenybės patologija, hipertenzija, ir visa tai dar labiau sunkina ligos
prognoze.
Socialinio nerimo kamuojami asmenys bijo įvairių viešų situacijų: kalbėti
su turinčiais valdžią, dalyvauti vakarėliuose, pirmam pradėti pokalbį
telefonu, valgyti kitų akivaizdoje, užeiti į tualetą. Būdami vieni ar su
artimu žmogumi, jie paprastai nejaučia nerimo. Baimę keliančiose
situacijose kyla nemažai nerimo simptomų: jie rausta (tai ypač būdinga),
jaučia sustiprėjusį ir padažnėjusį širdies plakimą, prakaituoja, dreba ir
net šąla, negali pratarti žodžio. Nerimą sustiprina jaudulys, kad
aplinkiniai atkreips dėmesį į šiuos simptomus, be to, pacientus kamuoja
suvokimas, kad kitiems jie atrodo kvaili, keisti, varginantys.
Socialinių situacijų vengimas yra būdingas ir socialiniam nerimui ir
agorafobijai.
Patologinis, socialinis nerimas skiriasi nuo normalaus. Normaliai
jaučiamas nerimas pasiekia savo aukščiausią tašką viešos kalbos minutėmis
ir gali padėti žmogui geriau pasireikšti, tuo tarpu socialinis nerimas
nepraiedamas ir stiprėdamas labai trugdo kalbėti, o svarbiausia – toks
nerimas būna ne tik sakant kalbą, bet ir daugelyje socialinių situacijų.