KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
PANEVĖŽIO INSTITUTAS
VADYBOS IR ADMINISTRAVIMO FAKULTETAS
Viktorija Valaikytė,
Žilvinas Ratkus
Lietuviškos šeimos sociologija
Kursinis darbas
Darbo vadovė:
dr. Asta Valackienė
Panevėžys, 2001
TURINYS
ĮVADAS 3
1. Šeimos sociologinė charakteristika 4
1.1. Šeimos apibrėžimas 4
1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai 4
1.3. Šiuolaikinė šeima 5
1.4. Šeimos funkcijos 5
1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai 6
2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis 7
2.1. Šeimų tyrimo kriterijai 7
3. Šeimos sociologijos samprata ir raida 9
3.1. Standartinė sociologinė šeimos teorija 9
3.2. Tarybinė šeimos teorija 10
3.3. Šeimos teorijų panašumai ir skirtumai 10
4. Lietuviškos šeimos istorija ir realijos 11
4.1. Lietuvos šeima XIX – XX amžiuje 11
4.2. Lietuvos šeima socializmo laikotarpiu 12
4.3. Lietuvos šeima po nepriklausomybės atkūrimo 12
4.4. Šeima šiandieninėje Lietuvoje 13
4.5. Lietuviškos šeimos raidos perspekyvos 14
5. Statistinių duomenų apie Lietuvos šeimą analizė 15
5.1. Santuokos 15
5.2. Besituokiančiųjų amžius 15
5.3. Nesantuokiniai vaikai 15
5.4. Pirmos ir pakartotinės santuokos 15
5.5. Nesantuokinės poros 16
5.6. Ištuokos 16
5.7. Nepilnos šeimos 16
TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IR IŠVADOS 17
Šeima amžiaus aspektu 17
Vaikai šeimoje 18
Santuokos ir ištuokos 20
Apibendrinimas 20
LITERATŪRA 22
PRIEDAI 23
ĮVADAS
Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,
tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti
įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka. Čia pratęsiama gyvybė, individas
tamap tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už
šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina
vaikus, joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi
konfliktai.
Tyrimo problema: Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdi
destabilizacija, kurią lemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaip
socialinė įtampa, ateities garantijų ir saugumo jausmo praradimas,
nacionalinių tradicijų nykimas ir jų vietoje naujų svetimybių veržimasis į
mųsū kasdienybę, kurias ypač aktyviai propaguoja masinės komunikacijos
priemonės ir, žinoma, išplėstinės šeimos modelio staigus nykimas. Lietuva,
kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimo krizę. Įregistruotų
santuokų kasmet mažėja, didėja vaikų, gimusių nesantuokoje, skaičius.
Mažėja ir santuokų stabilumas. Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui
gyventojų, Lietuva, deja, – viena pirmaujančių Europoje.
Tyrimo objektas: šeimos sociologija.
Tyrimo dalykas: šiuolaikinės lietuvišos šeimos sociologinė analizė.
Tyrimo tikslas: išnagrinėti šiuolaikinės ir tradicinės šeimos
skirtumus, suprasti šiuolaikinės šeimos kūrimo, irimo priežastis, žmonių
požiūrį šeimą, išsiaiškinti lietuviškos šeimos raidos tendencijas ir
perspektyvas.
Tyrimo uždaviniai: mokslinės literatūros analizė (4 – 14 p.);
statistinių duomenų analizė (15 – 16 p.);
anketinė apklausa (anketos pavyzdys 1
priede);
anketinių duomenų analizė (17 – 21 p.)
Tyrimo hipotezė: pastaruoju metu sparčiai mažėja santuokų skaičius,
daugėja nesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų.
1. Šeimos sociologinė charakteristika
Šeima yra unikali socialinė institucija yra unikali socialinė
institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tamap tam
tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios
pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus,
joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi konfliktai.
Dauguma žmonių pradeda savo gyvenima šeimoje, pastoviausioje socialinėje
grupėje, kuriai jie vėliau priklausys. Šeima yra socialinio gyvenimo centre
ir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika, tauta.ji perduoda jam
pagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu
statybiniu visuomenės bloku.
Šeima sudaro etnoso, tautos, nacionalinės kultūros gyvą branduolį,
kuris funkcionuoja, atsinaujina kasdieninio gyvenimo eigoje. Šeima –
unikalus, specifinis nacionalinės kultūros saugotojas ir jos atnaujintojas,
t.y. specifinis kultūros subjektas.
1.1. Šeimos
apibrėžimas
Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,
tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti
įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka.
Galima daryti prielaidą, kad pagrindinis šiuolaikinės šeimos
apibrėžimo principas gali būti tik dviejų suaugusiųjų susivienijimas. Šiame
vienete autoritariniai ar egalitariniai santykiai tarp jo narių, kurie gali
būti skirtingos ar tos pačios lyties, yra grindžiami vedybiniu arba
nevedybiniu sugyvenimu, kai yra bendras namų ūkis arba jo nėra, yra vaikų
arba jų nėra.
Atitinkamai nepilnos šeimos atžvilgiu pagrindinis apibrėžimo principas
gali būti tik vienetas suaugęs-vaikas su bet kuriuo biologinio ar
socialinio ryšio tipu.
Vadinasi, universalus šeimos apibrėžimo principas gali būti bent
dviejų suaugusiųjų vienetas arba vienetas suaugęs-vaikas, kurių nariai
apibūdina savitarpio ryšius kaip šeimyninius.
A. Charčevo (1979) pasiūlytame šeimos apibrėžime pastebima
struktūrinių funkcionalistų įtaka. Pagal jo apibrėžimą šeima yra kaip “maža
socialinė grupė, istoriškai konkreti sutuoktinių savitarpio santykių,
santykių tarp tėvų ir vaikų sistema, kurios nariai susiję santuokos ar
giminystės ryšiais, buities bendrumu ir bendra moraline atsakomybe bei
socialine būtinybe, kuri sąlygoja visuomenės fizinio ir dvasinio gyventojų
atkūrimo poreikį”. Šiuolaikinė šeima kaip socialinės struktūros dalis yra
apibūdinama kaip “institucinė bendrija, susiklostanti remiantis santuoka ir
iš jos kylančia teisine ir moraline sutuokatinių atsakomybe už vaikų
sveikatą bei jų auklėjimą”.
1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai
Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo tradicinės ikiindustrinės
šeimos šiais aspektais:
1. Laisvas partnerio pasirinkimas reiškia, kad individas pasirenka
sutuoktinį nebūtinai pritariant giminei. Kai santuoka buvo pirmiausiai
darbinis ryšys, o tai reiškia, kad buvo sprandžiamas produktyvios žemės
bei kito turto paveldėjimo klausimas, šeimos buvo materialiai
suinteresuotos, kada ir su kuo jų jauni nariai susituokas. XI amžiuje
sūnaus ar dukters santuoka ne tokia svarbi kitiems jų šeimos nariams.
2. Šiuolaikinų šeimų skyrybų skaičius didėja bent iš dalies dėl to, kad
poros kartu gyvena daug ilgiau negu anksčiau, kai žmonės tuokėsi vyresni
ir mirdavo jaunesni. Kai santuokos dažnai baigdavosi vieno sutuoktinio
mirtimi ankstyvame brandos amžiuje, nebuvo galimybės tapti
nepatenkintiems šia sąjunga. Be to, romantiškos meilės, kaip
svarbiausios vedybų priežasties, atsiradimas reiškia, kad jei meilė
užgęsta, poroms belieka tik kelios praktinės priežastys, įpareigojančios
tęsti vedybinį gyvenimą.
3. Padidėjęs geografinis mobilumas, kuris susijęs su šiuolaikine
urbanizacija, įtempia, o kartais ir susilpnina giminystės ryšius. Žmonės
mažiau linkę gyventi greta giminių, o tuo pačiu kartoms sunkiau
palaikyti viena kitą.
4. Turbūt pati svarbiausia industrializacijos įtaka – laipsniškas gamybinės
veiklos pašalinimas iš namų ūkio ir namų atskyrimas nuo darbo vietos.
Dėl šio atskyrimo poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.
5. Tuomet, kai vis daugiau žmonių palikdavo namų ūkį ir išeidavo dirbti,
namai tapdavo prieglobsčiu, kur darbininkai sugrįždavo laisvalaikio
veiklai. Moterys tapdavo naujo, privataus pasitraukimo sergėtojomis, o
vieninteliai jų užsiėmimai buvo vaikų priežiūra ir namų ruoša. Iš
pradžių namų, kaip pireglobsčio, idealas buvo įmanomas tik vidurinei
klasei, bet vėliau jis tapo taip pat ir darbininkų klasės bei imigrantų
šeimų idealu.
6. Pasikeitums normoms, kurios reguliuoja moterų gyvenimą, ir tai, kad
daugiau moterų pradėjo dirbti, pakito šeimos gyvenimo struktūra. Kai
kuriais atvejais tai yra grįžimas prie ikiindustrinės šeimos modelio,
kai visi namų ūkio nariai dirbdavo. Bet poindustriniame pasaulyje, kur
namai ir darbo vieta yra atskirti, moters tarnyba įgauna naują reikšmę
joms ir jų šeimoms.
7. XVII-XVIII a. juridinės moters teisės buvo ribotos: norėdama sudaryti
sandėrį ar surašyti testamentą, ji privalėjo gauti savo vyro leidimą. Ji
negalėjo balsuoti, užimti tam tikras pareigas ar įsigyti norimą
profesiją bei amatą. Juridine prasme moterys buvo savo vyrų
“kilnojamasis turtas”. Kadangi moterys įgijo pilnas juridines teises ir
šeimos kūrėsi daugiau asmeninio jausmo, o ne materialinės tarpusavio
priklausomybės pagrindu, ryšiai šeimose tapo ne tokie hierarchiški.
Oficialus vyrų ir tėvų autoritetas ne toks didelis kaip anksčiau.
1.3. Šiuolaikinė šeima
Šiuolaikinė šeima atviros visuomenės ir šuoliais besikeičiančio
socialinio gyvenimo sąlygomis tapo atvira ir sudėtinga. Šeimoje susikerta
daugybė šeimos narių asmeninių bei visuomeninių problemų:
kultūrinių, politinių, idėjinių-dvesinių, tiesiogiai liečiančių
kiekvieną šeimos narį, grupę, visuomenę, kurioje gyvena šeima. Todėl
dabartiniu metu šeimos problemas tiria ir sprendžia daugelis mokslų:
filosofija, sociologija, etika, psichologija, pedagogika, ekonomika, teisė
ir kt. Tarp šių mokslų svarbią vietą užima ir nauja mokslo šaka – socialinė
pedagogika, ypač sprendžiant vieną iš opiausių visais laikais problemų –
žmogaus socializavimo, jaunosios kartos ugdymo šeimoje bei pačios šeimos
stabilumo, jos narių vidinio susiklausymo, tarpusavio supratimo klausimus.
Išlaikyti žmogui pusiausvyrą šeimoje – būtinas vidinis nusistatymas,
protinga ramybė ir pastovumas, o tai daug priklauso nuo žmogaus
išsilavinimo, išsiauklėjimo, nuo visų šeimos narių tarpusavio supratimo ir
sutarimo: vyro ir žmonos, o ypač tėvų ir vaikų, kurių ir padėtis šeimoje ir
pareigos, ir amžius yra skirtingi. Be to, ir visuomeninio gyvenimo realijos
suvokiamos nevienodai. Tuo tarpu šiandien demokratijos įtakoje kiekvienas
šeimos narys – tėvas – motina, vaikas – jaunuolis – visi yra lygiateisiai
šeimos nariai, piliečiai, besinaudojantys lygiomis teisėmis. Todėl
vienybės, susiklausymo problemos šeimoje sprendimo sėkmė daug kuo priklauso
nio bendro tikslo nusistatymo šeimoje ir jo siekimo visų šeimos narių
pastangomis. Šeimos gyvenimo ir veiklos tikslas neturi disonuoti su
visuomenės tikslais. Šeima vykdydama savo funkcijas, negali atsilikti nuo
laiko dvasios, nuo visuomenės pokyčių, tačiau ir neturi “šoliuoti” su laiko
mada.
1.4. Šeimos funkcijos
Esminės ir specifinės šeimos, kaip visuomenės institucijos, funkcijos
yra šios:
1. Žmonių giminės tęsimo.
2. Šeimos narių gyvenimo organizavimo, tarpusavio paramos ir
kontrolės.
3. Šeimos ūkio tvarkymo (ekonominė).
4. Visuomenės kultūros perdavimo bei jos tęsimo.
5. Psichosocialinė.
6. Jaunosios kartos ugdymo bei socializavimo ir kt.
Socialinis pedagogas, kurio objektas – pedagogiškai, socialiai
paleistas,asocialus, nepilnametis vaikas, betarpiškai susiduria su vaiko
šeima, kurioje augo (ar turėjo augti) vaikas, privalo gerai žinoti šeimos
funkcijas, susipažinti su globotinio šeima, jos padėtimi visuomenėje,
šeimos vidiniu gyvenimu, jos tikslais, šeimos funkcijų sistemos ir šių
funkcijų vykdymo supratimu ir kt. Nemažiau svarbu yra žinoti bendras šeimos
vystymosi tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje. Nors kiekviena šeima yra
savitas unikumas, dviejų ar daugiau žmonių originalus kūrinys, tačiau
bendros šeimos gyvenimo tendencijos šalyje, visuomenėje daugiau ar mažiau
vis tiek atsiliepia ir atskirai šeimai, tuo pačiu ir jos nariams.
1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai
Galima išskirti bent keturis požiūrius šeimos bei šeimyninio gyvenimo,
kaip tyrimo objekto, principams pasirinkti.
Pirmiausia tai būtų klasikinis požiūris, nagrinėjantis šeimą kaip
tradicinę grupę – normali šeima – suaugusiųjų pora ir jų vaikai, gyvenantys
tame pačiame namų ūkyje., neatsižvelgiant į šios grupės institucinį
statusą.
Radikalus požiūris siūlo iš viso atsisakyti termino “šeima”, nes jis
yra per daug “konkretus” ar, kitais žodžiais tariant, per daug istoriškai
ir kultūriškai apibrėžtas. Vietoj “šeimos” siūloma vartoti terminą
“pirminiai santykiai”, tai terminas apibrėžiąs visų ryšių įvairovę.
Pozityvistiniu požiūriu terminas “šeima” yra socialinio pasaulio
kasdieninio pažinimo atramos taškas.ši intelektualioji tradicija išsiskyrė
į dvi sroves – kognityvią ir diskursyvią. Pirmoji srovė apibūdina
“normalią” šeimą kaip mentalinį konstruktą, kuris yra “šeimyninės”
ideologijos produktas. Diskursyvioje srovėje laikomasi požiūrio, kad
universali “šeimos” forma neegzistuoja, bet šis terminas vartojamas
ilgalaikiams rimtiems santykiams apibrėžti. Taigi šeimos diskursas gali
būti apibūdinamas kaip prasmių laukas šeimos gyvenimo organizacijos
atžvilgiu.
Struktūralistai siūlo išplėsti šeimos apibrėžimą iki normalios formos
ir mažiausiai iki vienos antrinės transformuotos formos. Taigi socialinės
antropologijos poveikio dėka “šeima” gali būti nagrinėjama kaip grupių
klasė. Tai yra visos grupės, kurios formuojasi iš nuklearinės šeimos,
praplečiant elementarius santykius, būtent santykius tarp sutuoktinių, tarp
tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų. Paprastesnis požiūris siūlo skirti
šeimą kaip nuklearinės šeimos struktūrą iki skirybų ir binuklearinės
(dviejų namų ūkių) šeimos po skirybų struktūrą.
Apskritai yra siūloma priimti ”įvairovės modelį” nagrinėjant visas
normalios šeimos transformacijas.
2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis
Šeimos tyrimas vyksta dviem kriptimis: funkcionalizmo ir konflikto
teorijos.
Funkcionalizmo šalininkai tyria
pagal jos funkcijas arba
socialinius poreikius kuriems ji tarnauja. Pastaraisiais 200 metų
pagrindiniai šeimos funkcijų pakeitimai susiję su jos kooperacinio darbo
susivienijimo reikšmės suardymu, o taip pat su šeimos statuso iš tėvų
vaikams perdavimo apribojimu. Tarp kitų šeimos funkcijų verta pabrėžti
vaikų socializaciją, nors į šį procesą įtrauktos ir kitos grupės. Kiek
atsiranda ir vystosi pramoninė bendruomenė bei visuotiniam labui orientota
valstybė, tiek radikaliai kinta šeimos funkcijos dėl jos narių gerovės
aprūpinimo.
Konfliktų teorijos šalininkai laiko svarbiausiu valdžios
pasiskirstymą šeimos viduje. Tyrimai parodo, kad turintys daugiau
materialinių lėšų šeimos nariai turi daugiau valdžios. Markso ir Engelso
nuomone, pramoninė revoliucija pavertė šeimą piniginių santykių visuma.
Atitinkamai šiuolaikiniam šios koncepcijos variantui, šeima yra vieta, kus
vyksta ekonominė gamyba ir materialinių lėšu persiskirstymas; kartu su tuo
kila konfliktas tarp kiekvieno šeimos nario ir kitų narių bei visos
bendruomenės interesais.
2.1. Šeimų tyrimo kriterijai
Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose
bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios
pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto
paveldėjimo kilmę ir būdą.
Šeimos forma. Giminingumas reiškia socialinių santykių pagrįstų tam
tikrais faktoriais vienovė. Tokie santykiai apima biologinius ryšius,
santuoką ir teisės normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir t.t.
Bendroje giminystės ryšių sistemoje yra 2 pagrindiniai šeimos struktūros
būdai:
1. Branduolinio (nuklearinio) būdo šeima susidaro iš suaugusių tėvų ir
nuo jų priklausančių vaikų.
2. Išplėsta šeima, skirtingai nuo pirmo atvėjo, apima branduolinę
šeimą bei daugybę giminaičių, pavyzdžiui senelį ir senelę, anūkus,
dėdę ir tetą, pusbrolius ir pusseseres.
Santuokos forma. Tarp Airijos valstiečių, Trobriandų salų gyventojų
ir Izraelio kibucų narių gyvavo vienintelė pagrindinė santuokos forma. Tai
monogamija – vieno vyro ir vienos moters santuoka. Tačiau yra duomenų apie
kai kurias kitas formas:
Poligamija vadinasi vieno asmens su keletu asmenų santuoka. Vieno
vyro su keletu moterų santuoka vadinasi poliginija; vienos moters su keletu
vyrų santuoka – poliandrija.
Daugumoje bendruomenių teikiama pirminybė poliginijai (vieno vyro su
keletu moterų santuokai). Tačiau, kadangi daugelyje bendruomenių vyrų ir
moterų pasiskirstymas sudaro apytikrai 1:1, poliginija nebūna plačiai
pritaikoma net tose bendruomenėse, kur ji yra labiau norėtina (pvz.,
musulmonų šalyse). Kitaip nevedusių vyrų skaičius žymiai viršytų turinčių
keletą žmonų vyrų skaičių.
Kokie veiksniai sąlygoja vienos, o ne kitos santuokos formos
pirminybę? Kai kurie mokslininkai pabrėžia ekonominių veiksnių reikšmę tam
tikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, Tibete šeimai priklausantį sklypą
paveldi kartu visi sūnūs. Tas sklypas nedalinamas į atskiras dalis, kurios
būtų permažos kiekvieno brolio šeimai prasimaitinti. Todėl broliai kartu
vartoja tą sklypą ir turi vieną bendrą žmoną.
Be ekonominių, svarbų vaidmenį turi ir kiti veiksniai.
Pavyzdžiui, poliginija būna naudinga moterims bendruomenėse kur daug vyrų
žūsta karuose.
Valdžios tipai. Daugelis šeimos sistemų, kai išplėstos šeimos
laikomos norma, būna patriarchalinės. Šis žodis reiškia tėvo valdžią
šeimoje. Ši valdžios rūšis yra paplitusi, o dažnai ir įteisinta Tailande,