Seimos sociologija
5 (100%) 1 vote

Seimos sociologija

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

PANEVĖŽIO INSTITUTAS

VADYBOS IR ADMINISTRAVIMO FAKULTETAS

Viktorija Valaikytė,

Žilvinas Ratkus

Lietuviškos šeimos sociologija

Kursinis darbas

Darbo vadovė:

dr. Asta Valackienė

Panevėžys, 2001

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Šeimos sociologinė charakteristika 4

1.1. Šeimos apibrėžimas 4

1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai 4

1.3. Šiuolaikinė šeima 5

1.4. Šeimos funkcijos 5

1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai 6

2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis 7

2.1. Šeimų tyrimo kriterijai 7

3. Šeimos sociologijos samprata ir raida 9

3.1. Standartinė sociologinė šeimos teorija 9

3.2. Tarybinė šeimos teorija 10

3.3. Šeimos teorijų panašumai ir skirtumai 10

4. Lietuviškos šeimos istorija ir realijos 11

4.1. Lietuvos šeima XIX – XX amžiuje 11

4.2. Lietuvos šeima socializmo laikotarpiu 12

4.3. Lietuvos šeima po nepriklausomybės atkūrimo 12

4.4. Šeima šiandieninėje Lietuvoje 13

4.5. Lietuviškos šeimos raidos perspekyvos 14

5. Statistinių duomenų apie Lietuvos šeimą analizė 15

5.1. Santuokos 15

5.2. Besituokiančiųjų amžius 15

5.3. Nesantuokiniai vaikai 15

5.4. Pirmos ir pakartotinės santuokos 15

5.5. Nesantuokinės poros 16

5.6. Ištuokos 16

5.7. Nepilnos šeimos 16

TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IR IŠVADOS 17

Šeima amžiaus aspektu 17

Vaikai šeimoje 18

Santuokos ir ištuokos 20

Apibendrinimas 20

LITERATŪRA 22

PRIEDAI 23

ĮVADAS

Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,

tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti

įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka. Čia pratęsiama gyvybė, individas

tamap tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už

šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina

vaikus, joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi

konfliktai.

Tyrimo problema: Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdi

destabilizacija, kurią lemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaip

socialinė įtampa, ateities garantijų ir saugumo jausmo praradimas,

nacionalinių tradicijų nykimas ir jų vietoje naujų svetimybių veržimasis į

mųsū kasdienybę, kurias ypač aktyviai propaguoja masinės komunikacijos

priemonės ir, žinoma, išplėstinės šeimos modelio staigus nykimas. Lietuva,

kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimo krizę. Įregistruotų

santuokų kasmet mažėja, didėja vaikų, gimusių nesantuokoje, skaičius.

Mažėja ir santuokų stabilumas. Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui

gyventojų, Lietuva, deja, – viena pirmaujančių Europoje.

Tyrimo objektas: šeimos sociologija.

Tyrimo dalykas: šiuolaikinės lietuvišos šeimos sociologinė analizė.

Tyrimo tikslas: išnagrinėti šiuolaikinės ir tradicinės šeimos

skirtumus, suprasti šiuolaikinės šeimos kūrimo, irimo priežastis, žmonių

požiūrį šeimą, išsiaiškinti lietuviškos šeimos raidos tendencijas ir

perspektyvas.

Tyrimo uždaviniai: mokslinės literatūros analizė (4 – 14 p.);

statistinių duomenų analizė (15 – 16 p.);

anketinė apklausa (anketos pavyzdys 1

priede);

anketinių duomenų analizė (17 – 21 p.)

Tyrimo hipotezė: pastaruoju metu sparčiai mažėja santuokų skaičius,

daugėja nesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų.

1. Šeimos sociologinė charakteristika

Šeima yra unikali socialinė institucija yra unikali socialinė

institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tamap tam

tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios

pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus,

joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi konfliktai.

Dauguma žmonių pradeda savo gyvenima šeimoje, pastoviausioje socialinėje

grupėje, kuriai jie vėliau priklausys. Šeima yra socialinio gyvenimo centre

ir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika, tauta.ji perduoda jam

pagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu

statybiniu visuomenės bloku.

Šeima sudaro etnoso, tautos, nacionalinės kultūros gyvą branduolį,

kuris funkcionuoja, atsinaujina kasdieninio gyvenimo eigoje. Šeima –

unikalus, specifinis nacionalinės kultūros saugotojas ir jos atnaujintojas,

t.y. specifinis kultūros subjektas.

1.1. Šeimos

apibrėžimas

Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,

tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti

įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka.

Galima daryti prielaidą, kad pagrindinis šiuolaikinės šeimos

apibrėžimo principas gali būti tik dviejų suaugusiųjų susivienijimas. Šiame

vienete autoritariniai ar egalitariniai santykiai tarp jo narių, kurie gali

būti skirtingos ar tos pačios lyties, yra grindžiami vedybiniu arba

nevedybiniu sugyvenimu, kai yra bendras namų ūkis arba jo nėra, yra vaikų

arba jų nėra.

Atitinkamai nepilnos šeimos atžvilgiu pagrindinis apibrėžimo principas

gali būti tik vienetas suaugęs-vaikas su bet kuriuo biologinio ar

socialinio ryšio tipu.

Vadinasi, universalus šeimos apibrėžimo principas gali būti bent

dviejų suaugusiųjų vienetas arba vienetas suaugęs-vaikas, kurių nariai

apibūdina savitarpio ryšius kaip šeimyninius.

A. Charčevo (1979) pasiūlytame šeimos apibrėžime pastebima

struktūrinių funkcionalistų įtaka. Pagal jo apibrėžimą šeima yra kaip “maža

socialinė grupė, istoriškai konkreti sutuoktinių savitarpio santykių,

santykių tarp tėvų ir vaikų sistema, kurios nariai susiję santuokos ar

giminystės ryšiais, buities bendrumu ir bendra moraline atsakomybe bei

socialine būtinybe, kuri sąlygoja visuomenės fizinio ir dvasinio gyventojų

atkūrimo poreikį”. Šiuolaikinė šeima kaip socialinės struktūros dalis yra

apibūdinama kaip “institucinė bendrija, susiklostanti remiantis santuoka ir

iš jos kylančia teisine ir moraline sutuokatinių atsakomybe už vaikų

sveikatą bei jų auklėjimą”.

1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai

Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo tradicinės ikiindustrinės

šeimos šiais aspektais:

1. Laisvas partnerio pasirinkimas reiškia, kad individas pasirenka

sutuoktinį nebūtinai pritariant giminei. Kai santuoka buvo pirmiausiai

darbinis ryšys, o tai reiškia, kad buvo sprandžiamas produktyvios žemės

bei kito turto paveldėjimo klausimas, šeimos buvo materialiai

suinteresuotos, kada ir su kuo jų jauni nariai susituokas. XI amžiuje

sūnaus ar dukters santuoka ne tokia svarbi kitiems jų šeimos nariams.

2. Šiuolaikinų šeimų skyrybų skaičius didėja bent iš dalies dėl to, kad

poros kartu gyvena daug ilgiau negu anksčiau, kai žmonės tuokėsi vyresni

ir mirdavo jaunesni. Kai santuokos dažnai baigdavosi vieno sutuoktinio

mirtimi ankstyvame brandos amžiuje, nebuvo galimybės tapti

nepatenkintiems šia sąjunga. Be to, romantiškos meilės, kaip

svarbiausios vedybų priežasties, atsiradimas reiškia, kad jei meilė

užgęsta, poroms belieka tik kelios praktinės priežastys, įpareigojančios

tęsti vedybinį gyvenimą.

3. Padidėjęs geografinis mobilumas, kuris susijęs su šiuolaikine

urbanizacija, įtempia, o kartais ir susilpnina giminystės ryšius. Žmonės

mažiau linkę gyventi greta giminių, o tuo pačiu kartoms sunkiau

palaikyti viena kitą.

4. Turbūt pati svarbiausia industrializacijos įtaka – laipsniškas gamybinės

veiklos pašalinimas iš namų ūkio ir namų atskyrimas nuo darbo vietos.

Dėl šio atskyrimo poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.

5. Tuomet, kai vis daugiau žmonių palikdavo namų ūkį ir išeidavo dirbti,

namai tapdavo prieglobsčiu, kur darbininkai sugrįždavo laisvalaikio

veiklai. Moterys tapdavo naujo, privataus pasitraukimo sergėtojomis, o

vieninteliai jų užsiėmimai buvo vaikų priežiūra ir namų ruoša. Iš

pradžių namų, kaip pireglobsčio, idealas buvo įmanomas tik vidurinei

klasei, bet vėliau jis tapo taip pat ir darbininkų klasės bei imigrantų

šeimų idealu.

6. Pasikeitums normoms, kurios reguliuoja moterų gyvenimą, ir tai, kad

daugiau moterų pradėjo dirbti, pakito šeimos gyvenimo struktūra. Kai

kuriais atvejais tai yra grįžimas prie ikiindustrinės šeimos modelio,

kai visi namų ūkio nariai dirbdavo. Bet poindustriniame pasaulyje, kur

namai ir darbo vieta yra atskirti, moters tarnyba įgauna naują reikšmę

joms ir jų šeimoms.

7. XVII-XVIII a. juridinės moters teisės buvo ribotos: norėdama sudaryti

sandėrį ar surašyti testamentą, ji privalėjo gauti savo vyro leidimą. Ji

negalėjo balsuoti, užimti tam tikras pareigas ar įsigyti norimą

profesiją bei amatą. Juridine prasme moterys buvo savo vyrų

“kilnojamasis turtas”. Kadangi moterys įgijo pilnas juridines teises ir

šeimos kūrėsi daugiau asmeninio jausmo, o ne materialinės tarpusavio

priklausomybės pagrindu, ryšiai šeimose tapo ne tokie hierarchiški.

Oficialus vyrų ir tėvų autoritetas ne toks didelis kaip anksčiau.

1.3. Šiuolaikinė šeima

Šiuolaikinė šeima atviros visuomenės ir šuoliais besikeičiančio

socialinio gyvenimo sąlygomis tapo atvira ir sudėtinga. Šeimoje susikerta

daugybė šeimos narių asmeninių bei visuomeninių problemų:
kultūrinių, politinių, idėjinių-dvesinių, tiesiogiai liečiančių

kiekvieną šeimos narį, grupę, visuomenę, kurioje gyvena šeima. Todėl

dabartiniu metu šeimos problemas tiria ir sprendžia daugelis mokslų:

filosofija, sociologija, etika, psichologija, pedagogika, ekonomika, teisė

ir kt. Tarp šių mokslų svarbią vietą užima ir nauja mokslo šaka – socialinė

pedagogika, ypač sprendžiant vieną iš opiausių visais laikais problemų –

žmogaus socializavimo, jaunosios kartos ugdymo šeimoje bei pačios šeimos

stabilumo, jos narių vidinio susiklausymo, tarpusavio supratimo klausimus.

Išlaikyti žmogui pusiausvyrą šeimoje – būtinas vidinis nusistatymas,

protinga ramybė ir pastovumas, o tai daug priklauso nuo žmogaus

išsilavinimo, išsiauklėjimo, nuo visų šeimos narių tarpusavio supratimo ir

sutarimo: vyro ir žmonos, o ypač tėvų ir vaikų, kurių ir padėtis šeimoje ir

pareigos, ir amžius yra skirtingi. Be to, ir visuomeninio gyvenimo realijos

suvokiamos nevienodai. Tuo tarpu šiandien demokratijos įtakoje kiekvienas

šeimos narys – tėvas – motina, vaikas – jaunuolis – visi yra lygiateisiai

šeimos nariai, piliečiai, besinaudojantys lygiomis teisėmis. Todėl

vienybės, susiklausymo problemos šeimoje sprendimo sėkmė daug kuo priklauso

nio bendro tikslo nusistatymo šeimoje ir jo siekimo visų šeimos narių

pastangomis. Šeimos gyvenimo ir veiklos tikslas neturi disonuoti su

visuomenės tikslais. Šeima vykdydama savo funkcijas, negali atsilikti nuo

laiko dvasios, nuo visuomenės pokyčių, tačiau ir neturi “šoliuoti” su laiko

mada.

1.4. Šeimos funkcijos

Esminės ir specifinės šeimos, kaip visuomenės institucijos, funkcijos

yra šios:

1. Žmonių giminės tęsimo.

2. Šeimos narių gyvenimo organizavimo, tarpusavio paramos ir

kontrolės.

3. Šeimos ūkio tvarkymo (ekonominė).

4. Visuomenės kultūros perdavimo bei jos tęsimo.

5. Psichosocialinė.

6. Jaunosios kartos ugdymo bei socializavimo ir kt.

Socialinis pedagogas, kurio objektas – pedagogiškai, socialiai

paleistas,asocialus, nepilnametis vaikas, betarpiškai susiduria su vaiko

šeima, kurioje augo (ar turėjo augti) vaikas, privalo gerai žinoti šeimos

funkcijas, susipažinti su globotinio šeima, jos padėtimi visuomenėje,

šeimos vidiniu gyvenimu, jos tikslais, šeimos funkcijų sistemos ir šių

funkcijų vykdymo supratimu ir kt. Nemažiau svarbu yra žinoti bendras šeimos

vystymosi tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje. Nors kiekviena šeima yra

savitas unikumas, dviejų ar daugiau žmonių originalus kūrinys, tačiau

bendros šeimos gyvenimo tendencijos šalyje, visuomenėje daugiau ar mažiau

vis tiek atsiliepia ir atskirai šeimai, tuo pačiu ir jos nariams.

1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai

Galima išskirti bent keturis požiūrius šeimos bei šeimyninio gyvenimo,

kaip tyrimo objekto, principams pasirinkti.

Pirmiausia tai būtų klasikinis požiūris, nagrinėjantis šeimą kaip

tradicinę grupę – normali šeima – suaugusiųjų pora ir jų vaikai, gyvenantys

tame pačiame namų ūkyje., neatsižvelgiant į šios grupės institucinį

statusą.

Radikalus požiūris siūlo iš viso atsisakyti termino “šeima”, nes jis

yra per daug “konkretus” ar, kitais žodžiais tariant, per daug istoriškai

ir kultūriškai apibrėžtas. Vietoj “šeimos” siūloma vartoti terminą

“pirminiai santykiai”, tai terminas apibrėžiąs visų ryšių įvairovę.

Pozityvistiniu požiūriu terminas “šeima” yra socialinio pasaulio

kasdieninio pažinimo atramos taškas.ši intelektualioji tradicija išsiskyrė

į dvi sroves – kognityvią ir diskursyvią. Pirmoji srovė apibūdina

“normalią” šeimą kaip mentalinį konstruktą, kuris yra “šeimyninės”

ideologijos produktas. Diskursyvioje srovėje laikomasi požiūrio, kad

universali “šeimos” forma neegzistuoja, bet šis terminas vartojamas

ilgalaikiams rimtiems santykiams apibrėžti. Taigi šeimos diskursas gali

būti apibūdinamas kaip prasmių laukas šeimos gyvenimo organizacijos

atžvilgiu.

Struktūralistai siūlo išplėsti šeimos apibrėžimą iki normalios formos

ir mažiausiai iki vienos antrinės transformuotos formos. Taigi socialinės

antropologijos poveikio dėka “šeima” gali būti nagrinėjama kaip grupių

klasė. Tai yra visos grupės, kurios formuojasi iš nuklearinės šeimos,

praplečiant elementarius santykius, būtent santykius tarp sutuoktinių, tarp

tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų. Paprastesnis požiūris siūlo skirti

šeimą kaip nuklearinės šeimos struktūrą iki skirybų ir binuklearinės

(dviejų namų ūkių) šeimos po skirybų struktūrą.

Apskritai yra siūloma priimti ”įvairovės modelį” nagrinėjant visas

normalios šeimos transformacijas.

2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis

Šeimos tyrimas vyksta dviem kriptimis: funkcionalizmo ir konflikto

teorijos.

Funkcionalizmo šalininkai tyria
pagal jos funkcijas arba

socialinius poreikius kuriems ji tarnauja. Pastaraisiais 200 metų

pagrindiniai šeimos funkcijų pakeitimai susiję su jos kooperacinio darbo

susivienijimo reikšmės suardymu, o taip pat su šeimos statuso iš tėvų

vaikams perdavimo apribojimu. Tarp kitų šeimos funkcijų verta pabrėžti

vaikų socializaciją, nors į šį procesą įtrauktos ir kitos grupės. Kiek

atsiranda ir vystosi pramoninė bendruomenė bei visuotiniam labui orientota

valstybė, tiek radikaliai kinta šeimos funkcijos dėl jos narių gerovės

aprūpinimo.

Konfliktų teorijos šalininkai laiko svarbiausiu valdžios

pasiskirstymą šeimos viduje. Tyrimai parodo, kad turintys daugiau

materialinių lėšų šeimos nariai turi daugiau valdžios. Markso ir Engelso

nuomone, pramoninė revoliucija pavertė šeimą piniginių santykių visuma.

Atitinkamai šiuolaikiniam šios koncepcijos variantui, šeima yra vieta, kus

vyksta ekonominė gamyba ir materialinių lėšu persiskirstymas; kartu su tuo

kila konfliktas tarp kiekvieno šeimos nario ir kitų narių bei visos

bendruomenės interesais.

2.1. Šeimų tyrimo kriterijai

Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose

bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios

pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto

paveldėjimo kilmę ir būdą.

Šeimos forma. Giminingumas reiškia socialinių santykių pagrįstų tam

tikrais faktoriais vienovė. Tokie santykiai apima biologinius ryšius,

santuoką ir teisės normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir t.t.

Bendroje giminystės ryšių sistemoje yra 2 pagrindiniai šeimos struktūros

būdai:

1. Branduolinio (nuklearinio) būdo šeima susidaro iš suaugusių tėvų ir

nuo jų priklausančių vaikų.

2. Išplėsta šeima, skirtingai nuo pirmo atvėjo, apima branduolinę

šeimą bei daugybę giminaičių, pavyzdžiui senelį ir senelę, anūkus,

dėdę ir tetą, pusbrolius ir pusseseres.

Santuokos forma. Tarp Airijos valstiečių, Trobriandų salų gyventojų

ir Izraelio kibucų narių gyvavo vienintelė pagrindinė santuokos forma. Tai

monogamija – vieno vyro ir vienos moters santuoka. Tačiau yra duomenų apie

kai kurias kitas formas:

Poligamija vadinasi vieno asmens su keletu asmenų santuoka. Vieno

vyro su keletu moterų santuoka vadinasi poliginija; vienos moters su keletu

vyrų santuoka – poliandrija.

Daugumoje bendruomenių teikiama pirminybė poliginijai (vieno vyro su

keletu moterų santuokai). Tačiau, kadangi daugelyje bendruomenių vyrų ir

moterų pasiskirstymas sudaro apytikrai 1:1, poliginija nebūna plačiai

pritaikoma net tose bendruomenėse, kur ji yra labiau norėtina (pvz.,

musulmonų šalyse). Kitaip nevedusių vyrų skaičius žymiai viršytų turinčių

keletą žmonų vyrų skaičių.

Kokie veiksniai sąlygoja vienos, o ne kitos santuokos formos

pirminybę? Kai kurie mokslininkai pabrėžia ekonominių veiksnių reikšmę tam

tikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, Tibete šeimai priklausantį sklypą

paveldi kartu visi sūnūs. Tas sklypas nedalinamas į atskiras dalis, kurios

būtų permažos kiekvieno brolio šeimai prasimaitinti. Todėl broliai kartu

vartoja tą sklypą ir turi vieną bendrą žmoną.

Be ekonominių, svarbų vaidmenį turi ir kiti veiksniai.

Pavyzdžiui, poliginija būna naudinga moterims bendruomenėse kur daug vyrų

žūsta karuose.

Valdžios tipai. Daugelis šeimos sistemų, kai išplėstos šeimos

laikomos norma, būna patriarchalinės. Šis žodis reiškia tėvo valdžią

šeimoje. Ši valdžios rūšis yra paplitusi, o dažnai ir įteisinta Tailande,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2483 žodžiai iš 8249 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.