TURINYS
ĮVADAS 3
1. BIOGRAFINIAI FAKTAI. SVARBIAUSI DARBAI 4
2. SVARBIAUSIAS INDĖLIS 5
2.1 A. Fajolis apie administravimą 5
2.2 Įmonės valdymas pagal A. Fajolį 6
2.3 A. Fajolio 14 administravimo principų 8 3. KLASIKINĖ VADYBOS TEORIJA 10
4. A. FAJOLIS IR F. TEILORAS 12
5. VADOVO KOMPETENCIJA MŪSŲ DIENOMIS 13
6. POŽIŪRIS Į ĮMONĖS PERSONALĄ. REIKALAVIMAI VADOVAMS 15
IŠVADOS 19
ĮVADAS
A. Fajolis – vadybos pradininkas, mokslininkas, priskiriamas klasikinei vadybos mokyklai, dažniausiai laikomas pirmuoju,sprendusiu valdymo prigimties klausimą, pasiūliusiu teoriją, tinkamą visoms valdymo situacijoms ir suformulavusiu administracinės veiklos organizavimo teorinius pagrindus.
Daugiausia dėmesio skyrė administravimui; nuolat akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vadovautis tam tikrais principais. Šiuos principus ir nuostatas A. Fajolis išdėstė savo veikaluose.
A. Fajolis siekė, kad verslo procedūros galėtų būti pritaikomos bet kuriai organizacijai, nepaisant jos dydžio ir tipo. Pasak jo, valdymo veikla turėtų aprėpti penkias svarbiausias sudedamąsias dalis: prognozavimą ir planavimą; organizavimą; nurodinėjimą; koordinavimą bei kontroliavimą. Jo mintys padarė didelę įtaką XXa. vadybai.
A. Fajolis nėra priskiriamas vadybininkų elitui, tai kompanijos žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė tyrinėjimams.(6, p. 137)
Kursiniame darbe aptariau A. Fajolio biografiją, truputį dėmesio skyriau klasikinei vadybos mokyklai, kurią jis atstovauja ir kuriai turėjo labai daug įtakos, aptariau svarbiausią jo indėlį į ekonomiką ir vadybą. Kursinis darbas apima 20 puslapių, kuriuose pateikta daugiausia teorinė medžiaga ir plius dar viena lentelė. Rėmiausi literatūros šaltiniais, kuriuos nurodžiau darbo pabaigoje.
1. BIOGRAFINIAI FAKTAI. SVARBIAUSI DARBAI.
A. Fajolis gimė Konstantinopolyje 1841m. liepos 29d. Mokėsi Liono licėjuje, vėliau nacionalinėje Sent–Etjeno aukštojoje mokykloje, kurią baigė 1860m. būdamas tik 19 metų. Po to buvo priimtas į Commenry, Fourchambault ir Decazeville kalnakasybos kompaniją, kurioje praleido 65 tolesnius savo gyvenimo metus.
Kada A. Fajolis buvo vidurinio lygio vadovas, jis buvo pripažintas dėka publikacijų apie geologinius tyrimus. Dirbdamas vyriausiu vadybininku jis apsaugojo savo kompaniją nuo bankroto ir pavertė ją ekonomiškai stabilia ir techniškai pirmaujančia įmone. A. Fajolis liko kompanijos direktorių taryboje iki savo mirties 1925m.
A. Fajolis gerai išmanė vadybininko darbą ir jo sėkmę lėmė ne techninės žinios, o puikus gebėjimas vadovauti. Jam dirbant šiose pareigose įmonėje įvyko labai daug pasikeitimų, ypatingai metalurgijos srityje ir įvairiuose techniniuose dalykuose, kuriuos jis ne labai gerai žinojo. Komandinis valdymas, koordinavimas, organizavimas, kontrolė ir planavimas į priekį – tai svarbiausios priežastys, lėmę jo darbo sėkmę. Savo vadybos metodus jis praktikoje tobulino 20 metų ir tik po to juos pateikė savo veikaluose.
Nenuostabu, kad kalnų inžinieriai, tokie kaip A. Fajolis, pirmieji pradėjo taikyti valdymo metodus savo įmonėse. Dėl šios priežasties to laiko kalnų pramonė pralenkė visas kitas to laiko įmones ir pirmoji pritaikė naujus valdymo principus.
Kalnų pramonės plėtojimasis leidžia suabejoti apie A. Fajolį sukurta nuomone, jos teisingumu, jog jis vadovavosi naiviais vadybos principais. Jis neišvengiamai turėjo suprasti visą kompleksą geologinių, fizikinių ir žmoniškųjų faktorių, kurie įtakojo jo numatytus planus. A. Fajolio būdai ir priemonės nebuvo neapibrėžti, priešingai, jis siekė juos supaprastinti.
Nuo 1900m. A. Fajolio mokslinis susidomėjimas vystant profesinę veiklą buvo susijęs daugiau su administraciniais klausimais negu su techniniais. Vienas iš jo darbų, kurį jis pateikė 1908m. jubiliejiniame suvažiavime „Kalnų pramonės įmonių veikla” buvo stimulas parašyti svarbiausią darbą apie valdymą – „Administration industrielle at generale” (Bendrasis ir pramoninis valdymas) 1916m. Šios knygos dėka A. Fajolis tapo gerai žinomas vadybos specialistams tiek Europoje, tiek Š. Amerikoje (ypatingai išvertus veikalą į anglų kalbą 1925 ir 1949m).
A. Fajolis 1918m. baigęs darbą privačiame sektoriuje visą energiją skyrė valstybės valdymo problemoms spręsti. Dėstė valstybiniame kariniame institute ir įkūrė administracinių tyrimų centrą, kurio tikslas buvo skleisti jo valdymo idėjas. A. Fajolis siekė depolitizuoti ir pagerinti profesinį valstybinių įstaigų lygį, atlikdamas švietėjišką darbą, vadovaudamasis Heldeno angliškosiomis reformomis ir įdiegdamas naujas valstybinio valdymo idėjas.
Pradžioje jis sėkmingai bendradarbiavo su Belgijos vyriausybe, kuri naudojosi jo darbais reorganizuodama daugelio ministerijų struktūrą. 1922m. birželio mėn. Prancūzijos vyriausybė pateikė parlamentui peržiūrėti pašto, telegrafo ir telefonų Ministerijos įstatymo reorganizacijos projektą atitinkamai tokį, kokį siūlė A. Fajolis.
A. Fajolis skeptiškai vertino efektyvų valstybės valdymą neatlikus jos struktūros reorganizacijos. Prieš pat savo
mirtį jis dirbo su valstybiniu tabako pramonės monopolizavimo projektu (jį labai gerai įvertino M. Crozier).
A. Fajolis aktyviai dalyvavo I-ojo tarptautinio kongreso darbe, kur buvo sprendžiami valdymo klausimai (Briuselis, 1910m). Šiame kongrese jis pasisakė prieš tuo metu susiformavusią nuomonę, kad valdymas yra valstybinių priemonių rinkinys, kitaip įvardintų kaip „administravimas” būtinų valdant stambias įmones. Antrajame kongrese (Briuselis, 1923m) A. Fajolis atliko svarbų vaidmenį. Tuo metu jis sprendė valstybės valdymo problemas ir laikėsi tos nuomonės, kad atitinkama teorija visų pirma turi atkreipti dėmesį į tai, kiek tinkamai organizuotas darbas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, o ne į tai, kaip gerai vykdomi sprendimai viduriniame administravimo lygmenyje. Būtent susirūpinimas aukščiausių valdžios sluoksnių organizacijų problemomis, kaip valstybinių, taip ir pramoninių, išskyrė A. Fajolį iš jo amžininkų.
Svarbiausi jo darbai: „Bendrasis ir pramonės valdymas” (1916 m.), „Mokymas apie valdymą” (1916 m.), „Darbo mokslinis organizavimas” (1918 m.), „Pozityvus valdymas” (1919 m.). (7, p. 839-840)
2. SVARBIAUSIAS INDĖLIS
2.1 A. Fajolis apie administravimą
A. Fajolio naudojamas terminas „administravimas” verčiamas iš anglų kalbos „management”. Tačiau toks vertimas ne visai tiksliai atspindi tą mintį, kurią apie šį žodį plėtojo Prancūzų inžinierius. Šiame termine A. Fajolis įžvelgė tik vieną iš šešių vadybos funkcijų, o likę penkios jam buvo techninės, komercinės ir finansinės operacijos, teikiančios saugumą ūkinei veiklai.
Nežiūrint šių penkių funkcijų svarbos, A. Fajolis, remdamasis sava patirtimi, laikė, kad administravimas turi lemiamą reikšmę organizacijų darbo sėkmei ir nesėkmei. Jis buvo tikras, kad efektyviai auklėjant vadybininkus nepakanka vien tik techninių žinių ir kad tos žinios yra pagrindinis reikalavimas žemesnio lygio vadybininkams. Tačiau kai vadovas „kyla karjeros laiptais”, vis didesnę reikšmę įgauna sugebėjimas administruoti. Tai reikia suprasti ne kaip A. Fajolio pirmenybės teikimą tiems vadybininkams, kurie turi tik administravimo įgūdžius, bet kaip įsitikinimą, kad techninės žinios vargu ar gali duoti daug teigiamų rezultatų.
A. Fajolis vienas iš pirmųjų į vadybą ir administravimą greičiau žvelgė kaip į procesą, o ne kaip į taisyklių rinkinį arba struktūrą (nors ir buvo įsitikinęs pastarųjų būtinumu). (8)
2.2 Įmonės valdymas pagal A. Fajolį
A. Fajolis paprastai vertinamas kaip klasikinės vadybos mokyklos įkūrėjas. Nes jis ne tik pirmasis tyrinėjo vadovų elgesį, bet ir pirmasis tai susistemino. A. Fajolis tikėjo, kad puiki valdymo praktika turi tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos galima identifikuoti ir nagrinėti. Remdamasis šiuo savo įžvalgumu jis suformulavo idealios valdymo doktrinos kontūrus, kurie dar ir šiandien daug kur nepraranda savo galios.
Savo tikėjimu moksliniais metodais A. Fajolis primena amžininką Taylorą. Tačiau A. Fajolį domino visa organizacija. Daugiausia dėmesio jis skyrė valdymui, nes jam atrodė, kad tai labiausiai apleista verslo operacija. Iki Fajolio buvo tikima, kad „vadovais gimstama, o ne tampama”. Tačiau Fajolis tvirtino, kad valdymas – tai įgūdžiai. Jų, kaip ir bet kurių kitų, galima išmokti, tereikia tik suvokti pagrindinius valdymo principus. (4, p. 35)
Savo darbuose, paskelbtuose 1916-1923 metais, jis nedviprasmiškai akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vadovautis tam tikrais principais. Šiuos principus ir nuostatas A. Fajolis išdėstė savo veikaluose.
A. Fajolis gana aiškiai atskyrė kategorinės įmonės valdymas” nuo kategorijos „vadovavimo (administracinė) veikla”. Pagal A. Fajolį valdyti įmonę reiškia:
organizuoti techninę ir technologinę įmonės veiklą (įsigyti įrengimus, juos sumontuoti, prižiūrėti, remontuoti, organizuoti gamybą, sekti technologinį procesą ir t.t.);
organizuoti komercinę įmonės veiklą (pirkti žaliavas, medžiagas, parduoti produkciją, vykdyti mainus ir t.t.);
organizuoti finansinę įmonės veiklą (ieškoti lėšų, jas įsigyti, gerai investuoti, efektyviai panaudoti ir t.t.);
organizuoti įmonės apsaugą (saugoti įmonės turtą, lėšas, o taip pat joje dirbančius darbuotojus);
organizuoti buhalterinę veiklą (vesti vertybių apskaitą, inventorizuoti turtą, sudarinėti statistines ataskaitas ir t.t.);
vadovauti įmonei – administruoti (tobulinti struktūrą, reglamentuoti veiklą, tvarkyti personalą ir, vykdant visus darbus, realizuoti administravimo funkcijų ciklą).
Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, A. Fajolis administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla – tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų (vykdytojų) darbą. Tai fundamentali išvada ir nors A. Fajolis jos tiesiogiai nesuformulavo, tačiau vėliau besivystant vadybos mokslui, ji tapo aksioma ir be jokių svarstymų buvo priimama kaip natūrali ir nesvarstoma tiesa.
A. Fajolis ne
visuomet griežtai laikosi tokio valdymo ir administravimo kategorijų traktavimo. Kartais jis administravimu vadina visus valdymo procesus, tuo supainiodamas savo paties mintis. Tačiau tai, matyt, jam gaunasi nesąmoningai, nes po to administravimas vėl vadinamas integruoto valdymo sudėtine dalimi.
Nurodydamas, kad vienas iš svarbiausių administravimo aspektų yra struktūrizavimas, A.Fajolis daug dėmesio skiria struktūros klausimams. Jis nagrinėja įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodydamas, kaip, augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, konsultantus, referentus, suteikti jiems atitinkamas teises. A. Fajolis nuolat pabrėžia, kad tai būdinga ne tik gamybinėms, bet ir kitokio pobūdžio organizacijoms, tokiu būdu, duodamas pradžią bendrajai organizacijų teorijai.
Nagrinėdamas struktūrizavimo klausimus, A. Fajolis kartu analizuoja funkcijų reglamentavimą. Kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo vykdomos funkcijos, todėl struktūrizavimas ir funkcijų paskirstymas yra vieningas, integruotas procesas. Beje, analizuodamas hierarchiškumą, A. Fajolis palygina organizaciją su medžiu, kai iš kamieno auga šakos, iš jų – plonesnės šakos ir t.t., tuo nesąmoningai įvesdamas „hierarchinio” medžio kategoriją, kuri vėliau įgaus labai svarbaus termino prasmę („tikslų medis”, „funkcijų medis” ir kt.).
Ypatingą svarbą tolimesniam vadybos mokslo vystymuisi turėjo A. Fajolio suformuluotas vadovavimo (administracinės) veiklos etapų ciklas, kurį vėliau kiti tyrinėtojai pavadino bendrųjų valdymo funkcijų ciklu. Pagal A. Fajolį, administruojant veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus (etapus):